Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu

Kuo dirbi?

Kodėl žmonės taip mėgsta naujos pažinties metu užduoti būtent šį klausimą? Jei nedalyvauju pokalbyje dėl darbo (tiesa, tokiu atveju darbdavys jau žinotų, į kokią vietą pretenduoju), ar startuolių renginyje, kur visi ieško komandos narių – kodėl tam nepažįstamam žmogui įdomu, ką aš dirbu? Ir ar tikrai jam įdomu?

Man tai visada atrodė keistas įprotis, tapęs norma. Tiesą sakant, prieš paklausdama „ką dirbi?“ sugalvočiau ne vieną klausimą, atsakymas į kurį man būtų įdomesnis ir daugiau papasakotų apie asmenybę, nei profesija. Pavyzdžiui: ką tu mėgsti; kuom užsiimi laisvalaikiu; kas tau patinka; koks tu esi; apie ką svajoji?

Visiškai išgalvota rutulinė diagrama

Visiškai išgalvota rutulinė diagrama

Pasakodamas apie savo pomėgius žmogus neabejotinai būtų nuoširdesnis ir labiau atsipalaidavęs, nei kalbėdamas apie darbą, juolab, jog ne kiekvieno svajonės šioj srity išsipildo, ir ne kiekvieno profesijos apibūdinimas skamba įdomiai. Be to – bent man tikrai įdomu, ką mėgsta veikti skirtingi žmonės. Štai, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojas – sužinojusi jo profesiją nelabai bežinočiau ko paklausti – bet gal laisvalaikiu jis yra aistringas keliautojas, galintis papasakoti ne vieną linksmą nuotykį iš įspūdingų kelionių po egzotiškus kraštus, pasidalinti patyrusio keliautojo patarimais, parodyti keletą išmaniajame telefone turimų fotografijų iš paskutinės išvykos. Net nelabai svarbu ar mano ir pašnekovo pomėgiai sutaps – įdomu būtų pabendrauti ir su oreiviu, nors niekad nesu skridusi nei sklandytuvu, nei kitokia skraidykle, ir su žmogumi, kuris mėgsta piešti, kaip ir aš.  Skaityti toliau

Kategorijos: Darbas, Plepalai | Žymos: bendravimas, darbas, dizaineris, draugai, profesija, psichologija | Komentarų: 12

Palikit Vilniuj mikriukus!

Rekomenduoju paskaityti, ką apie mikriukus rašo gerbiami Rokiškis Rabinovičius ir Skirmantas Tumelis.

Mitingas dėl mikriukų

2013 04 03 (šiandien) 12:15 Europos aikštėj (Konstitucijos g. 7, priešais Vilniaus savivaldybę).

mikriukai

mikriukai

Kategorijos: Plepalai | Žymos: čia mano namai, mikroautobusai, mitingas, politika, valdžia, Vilnius, Vilnius nuostabus miestas | Komentarų: 18

Apie nemigą ir hiperaktyvumą

Jei paklaustumėt būrio freelancerių – kokios problemos, šalutiniai laisvai samdomo darbo veiksniai yra dažniausiai pasitaikantys – turbūt kone kiekvienas paminėtų išbalansuotą režimą. Manęs nei kiek nebestebina, kai paskambinusi bičiuliui freelanceriui penktadienį, dešimtą valandą vakaro, išgirstu, jog jis tebedirba ir ketina dirbt dar ilgiau. Pati esu ne kitokia – kad ir kaip besistengčiau laikytis ritmo – jis vis pasprunka.

Nemiga

Nemiga

Dirbantiems ne laisvai samdomą darbą tokių dalykų pasitaiko kur kas rečiau, nes tam tikra prasme – ne tik jie laikosi ritmo, bet ir ritmas juos laiko. Yra nustatytos darbo valandos, pramiegoti negalima. Jei kada užpuola nemiga – kita diena būna sunki, bet po dienos ar dviejų viskas vėl grįžta į savas vėžes. Tuo tarpu freelanceriai turi laisvę dėliotis savo grafiką, darbo/poilsio valandas ir laisvai bei nejučia nugrybauja nuo grafiko. Periodiškai. Skaityti toliau

Kategorijos: Darbas, Plepalai | Žymos: ADHD, darbas, freelanceris, freelancerių bėdos, hiperaktyvumas, kūryba, nemiga, produktyvumas | Komentarų: 14

Eik ten, kur veda širdis

Įkvėpta šio Vyginto straipsnelio, noriu pafilosofuoti aktualia tema – kodėl žmonės verčia vieni kitus elgtis taip, kaip kiti nenori? O verčia beveik visi ir beveik visus – dažniau ar rečiau. :)

gitara

Ar ilgai gitarą įsimylėjęs paauglys gros priklausys nuo to, kodėl jis gros

Jau esu rašiusi, kad nuo vaikystės buvau užsispyrusi, kalbant apie nemėgstamus užsiėmimus, negalėdavau susikaupti, jei kažkas man neįdomu, bei priešingai – panirdavau į dominančią veiklą visa širdimi. Tiesą sakant, galbūt man net galėjo būti diagnozuotas lengvesnis ar sunkesnis ADHD (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas).

Bet nebuvo – ir valio, mat Amerikoj tokius vaikus neretai slopina cheminiais preparatais, o mano nuomone nieko slopinti nereikia – toks vaikas tiesiog turi savo požiūrį, jį reikia tinkamai užimti ir nukreipti, ir jis išmoks gyventi pats. Ir bus laimingas. Gal net – tam tikra prasme laimingesnis už „sveikus“ vaikus, nes beveik niekada neužsiims niekuo, kas jam neįdomu – jis tiesiog negalės to daryti, nesusikaups, bus per judrus, ras geresnių užsiėmimų. Ar veikdami kažką, kas mums yra neįdomu, nepatinka, netraukia – neišduodame savęs? O ar išduodami save galime jaustis gerai? Skaityti toliau

Kategorijos: Plepalai | Žymos: draugai, laimė, laisvė, pozityvus mąstymas, psichologija, šeima | Komentarų: 5

Blogerių pasiplepėjimai arba: daug vienuoliktukų

Ką tik ketvirtąjį blogo gimtadienį atšventusi Ligita įtraukė mane į naują blogerių akciją, kurią pavadinčiau daug vienuoliktukų. :)

Akcijos esmė – sugalvoti 11 faktų apie save, atsakyti į 11 blogerio, kuris įtraukė tave į žaidimą klausimų, išrinkti 11 blogerių kuriems klausimus nori užduoti tu, ir sugalvoti tuos 11 savo klausimų.

staigmena

Staigmena – nauja blogerių akcija

Mano atsakymai į Ligitos klausimus

Įsivaizduok, kad 24 val. duotos per parą yra lagaminas. Ką į jį sudėtum šiandien? Eskizų bloknotą, pieštukų, trintuką, fotoaparatą, kompiuterį, internetą :D , muzikos, knygą, bibliotekos pažymėjimą…

Ko negali pakęsti ir be ko sunku išsiversti? Negaliu pakęsti grikių. Labai mėgstu arbatą, geriu daug ir įvairių rūšių.

Jei savo namuose turėtum ryškiai raudoną sofą (gal net ir turi), kokią Lietuvos ar pasaulio asmenybę ant jos pasisodintum diskusijai? Jei būtų galima su ta raudona sofa keliauti laiku – labiausiai norėčiau pakalbint Salvadorą Dali. Jis nepaprastai įdomus man – ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė. Prašyčiau jo ateiti kartu su skruzdėda. :)   Skaityti toliau

Kategorijos: Plepalai | Žymos: akcija, bendravimas, blogas, blogerių akcija, draugai, tinklaraščiai | Komentarų: 23