Dirbsi su pikčiurnom, ar skraidysi laimingoj vienaragių šaly?

Viena didžiausių freelancerio privilegijų yra tai, kad jis gali rinktis darbus ir užsakovus – renkasi abi pusės, ne tik klientas. Ir tai daryti verta ne tik dėl pinigų – tenkina, ar netenkina siūlomas atlygis, bet ir dėl gerokai daugiau priežasčių, apie kurias ir papasakosiu.

Nelaimingas freelanceris
Nelaimingas freelanceris

Nemandagūs užsakovai, arba: jūs atleistas

Galite dirbti ir su nemandagiu, jei jūsų neerzina nuolatinis lipimas ant galvos, nepagarba ir atsainus požiūris. Nepamirškite pasirūpinti gerai apibrėžtomis sutartimis, nes jei žmogus net bendrauti mandagiai nesugeba, vargu ar jam labai rūpi jūsų interesai bei įsipareigojimų laikymasis. Nors būna ir išimčių, kurie spjaudydamiesi, bet sumoka viską kiek susitarėt, paskutinį sykį iškeikdami.

Man abipusė pagarba yra kertinis dalykas bet kuriuose santykiuose, tad galiu atmesti net labai pelningą užsakymą, jei užsakovas nemandagus. Taip, tai principingumas, bet jo dėka darau tai ką mėgstu su malonumu, ir esu laiminga.

Negana to, mano praktikoje nemandagūs užsakovai vilkino darbus, niekaip nesugebėdavo pateikti reikiamos medžiagos, vangiai skaitydavo rašomus laiškus, tad tekdavo susiėmus už galvos ketvirtąsyk rašyti tą patį, jiems tuo metu rėkaujant, kad vėluojam su terminais, būdavo linkę persigalvoti daugybę kartų ir t.t. Tiesiog po viso to supratau, kad tie pelningi užsakymai nebuvo tokie jau ir pelningi, įvertinus sugaištą laiką ir nervus.

Tiesiog mandagūs, ir tiesiog tobuli užsakovai

Mandagus užsakovas mandagiam nelygus, vienas, net būdamas mandagus nuolat terorizuos ir galvos tik apie savo interesus, kitas gali ir apgauti, jei suteiksite tam progą. Tačiau yra ir šaunūs žmonės, kurių mandagumas nuoširdus, jie niekada be reikalo nešokdins, o už gerą darbą atsidėkos. Ir atsidėkojimu vadinu ne tik sutarto atlygio gavimą – jie mielai rekomenduoja patikusį freelancerį kolegoms, būdami patenkinti darbu sumoka priedą ar palepina dovanėle.

Šie žmonės vertina kitų pastangas, ir stengiasi patys – tvarkingai pateikia medžiagą, pasiteirauja ar nieko netrūksta, turėdami pastabų būna konkretūs, o kai darbu yra patenkinti – negaili gerų žodžių. Mums visiems yra svarbus grįžtamasis ryšys, tikrai gera, kai darbas baigiamas su šypsena – esi tikras, jog tavo darbu užsakovas visiškai patenkintas.

Nemėgstami darbai arba: kaip laimingam freelanceriui netapt džiūvėsiu

Pradėjusi freelancinti imdavausi kone visko, ką pasiūlydavo. Dabar esu išrankesnė – naujas užsakovas, paklausęs kuo užsiimu, gauna sąrašiuką, kuriame išvardinta, kokių darbų man gali net nesiūlyti. Kodėl? Nemėgstu jų. Kai nemėgstu, tai nedirbu, o džiūnu – neteikia man jokio malonumo tai, ką darau. Neabejotinai tai ir rezultatuose atsispindi – tad būtų nesąžininga ne tik prieš save, bet ir prieš užsakovą to imtis.

Darbingumas, kai stinga motyvacijos, būna ženkliai prastesnis, nei kai dirbu su užsidegimu. Tad nemėgstami darbai užsitęsia… O tada ir atlygis neatrodo toks žavus, kaip prieš pradedant, net jį kažkiek pakoregavus. Reziumuojant – geriau tą laiką skirti mėgstamiems darbams – ir savijauta bus geresnė, ir rezultatai, ko gero ir finansai.

Mėgstami darbai, laimingas freelanceris, vienaragiai ir kiti stebuklai

Jau ne pirmus metus freelancinu, bet vis dar negaliu atsidžiaugti – koks stebuklas yra dirbti įdomų darbą, bendraujant su tobulu užsakovu ir gaunant už tai atlygį!

Žinot, su kuo tai galima palyginti? Su vaikyste. Tada visą dieną žaisdavau įvairiausius žaidimus, fantazuodavau, įsijausdavau – kiekviena diena būdavo kupina nuotykių, atradimų ir džiaugsmo.

Tą patį jaučiu dabar – kiekvienas naujas įdomus darbas – tai naujas žaidimas, kuriame nemaža dalis visko priklauso nuo manęs, mano vaizduotės, tuo pačiu bendraujant su vienu ar keliais įdomiais žmonėmis. Mes kalbamės, juokaujam, aptarinėjam, tada keliauju į vienaragių šalį – vaizduotė, kūryba, vėliau žaidžiu pieštuku ir kompiuteriu, įvairiomis grafikos programomis – kad vienaragius galėtų pamatyti ir kiti, ir galiausiai – vėl kalbamės, juokaujam, bendraujam. Stebuklas! 😀

O jūs, ar renkatės darbus ir užsakovus? Ar tai padeda būti laimingesniais?

Įrašo “Dirbsi su pikčiurnom, ar skraidysi laimingoj vienaragių šaly?” komenatarų: 19

  1. Esi visiškai teisi. Nors mokinius rinktis kol kas negaliu, na bet jei tik atsiranda tas kuris nori daug mokytis, niekada nepatingiu paruošti sudėtingesnių, naujesnių užduočių. Na o tiems kurie putojasi… prie jų prieinu itin retai. Savaime gaunasi.

    O tu puikuolė. Kitąsyk parodyki daugiau darbų. Ir dar trūksta fb langelio (užsimaniau draugauti) xi xixiix

  2. Na taip, čia freelanceriams lengva – nori imi, nenori – neimi 🙂 Darbovietėje tenka su daug kuo susitaikyti – negali “atleisti” iš darbo pikto kolegos ar darbdavio.

    Bet vis tiek nesuprantu – ar tiems žmonėms smagu, kai jų visi nemėgsta, vengia, sprunka vos galimybei atsiradus? O gal jie kitaip nemoka? Jei gerai elgiesi, ir su tavim gerai elgiasi – atrodo taip elementaru. 🙂

  3. Ne, Vytautai, nesusitarę 😀 Beje, esu ir anksčiau rašiusi temomis apie freelancinimą, kategorija “Darbas” beveik vien tam ir skirta.

    Ačiū už nuorodą, reikės paskaitinėti ką kolega freelanceris rašo, kuo gyvena ir kaip dirba. 🙂

  4. Atrodo, kad taip, bet žmonės todėl ir yra nuostabūs… nes skirtingi. Aš labai mėgstu, kai žmonės vertinami darbu pagal darbą… Tavo atveju, jei esi gera savo srities spec, rekomenduoja kitam darbdaviui. Mano atveju, rekomenduoja kitiems, busimiems mokiniams. O tas žodinis, aišku malonus, bet toks, kaip ledus valgant 😀 suvalgai ir jautiesi kaip neskanavęs-kaip dėl manęs gali ir nebūti(xi xi snobiškumas)…

  5. Kuo toliau ryju akimis straipsnį, tuo labiau pavydžiu… Man mano darbas niekada neteikė tiek malonumo, kiek tau (nebent SEO straipsniai, bet pajamos juokingos), nes anksčiau ar vėliau tai tampa rutina (taip, taip, aš dar studentas ir ateityje galbūt būsiu privestas panirti į dar didesnę rutiną, todėl nederėtų skųstis).
    Negaliu sau leisti švaistytis klientais (nebent tikrai neįmanoma bendrauti), nes priešingai nei tau, vieno užsakymo atlygio negali užtekti visam mėnesiui. Nors šiuo metu baidausi lenkų tautybės klientų, nes nepažįstu nei vieno lenko, kuri galėčiau paminėti geru žodžiu. Vien sukčiai, aferistai draskantys akis, įžeidinėjantys ir t.t.

  6. Taip, Raganaite, sutinku, kad būtų neįdomu, jei visi būtų vienodi 🙂 Bet vis tiek norėtųsi kuo mažiau susidurti su piktais, nesąžiningais, sukčiais 😀 Nepaisant to, kad jie kažko išmoko – ar atidumo, ar tiesiog elementariai – parodo, kaip nemalonu, kai šalia susiraukęs, viskuo nepatenkintas žmogus, ir norisi pačiai būti geresne…

  7. Tomai, tik negalvok, kad su rutina nesusiduriu 🙂 Ypač tada, kai mėnesį ar ilgiau prie vieno projekto dirbi, ir vis ta pati spalvų paletė, ta pati grafika…

    Kita vertus, savo darbą tikrai mėgstu. Jei saviškio apskritai nemėgsti – reikia kažką galvoti, ieškoti kito užsiėmimo, kažką keisti.
    O jei mėgsti – tu juk freelanceris, taip? Ar esi kada dirbęs įmonėj? Nes, na, man padirbėjus įmonėj (tą patį, ką dirbu dabar), net sunkiausią dieną sugebu nuvyti šalin slogutį, nes – esu laisva 🙂 Niekas negali lipt man ant galvos, nurodinėt kada atostogausiu, prikrauti krūvos darbų ir įsakyti, kad visa tai padaryčiau šiandien pat.
    Net sunkiausią dieną, palyginus ją su tuo, kas galėtų būti – nusišypsau, ir suprantu, kad viskas yra jėga. Va baigsiu atsibost spėjusį ilgą projektą, ir bus ne tik akivaizdus rezultatas (kas visada džiugina), bet galėsiu ir porą išeiginių pasidaryt, o tada – nauji įdomūs darbai. 🙂

  8. Realaus darbo neteko dirbti ir žinant kaip tai sunku – nesinori 🙂 Na teko beveik pusmetį vienai įmonei…, bet neišeinant iš namų (nesėdėjau ofise), tai nežinau ar skaitosi, nors nuolatinis spaudimas siekiant geresnių rezultatų, bet nedidinant atlygio buvo stipriai jaučiamas.
    Aš savo darbą mėgstu (galbūt ne patį procesą, o bendravimą su klientais, nes tai užima didžiausią laiko dalį), bet esu didelis tinginys, todėl dažnai rutina pradeda labai įkyrėti. Mėgstu skustis kaip man blogai, kaip viskas atsibodo, nevertinu tai ką turiu 🙂

  9. Tai gal ir nebūtina kankintis darbovietėj, jei taip nesinori 🙂 Bet reikia nepamiršt, kai bus sunku – kad galėtų būti gerokai sunkiau.

    Išvardinai visas savo problemas, nei psichologo tau nereikia 😀 Juokauju, manau viskas normalu, visi mėgstam patingėti, visiems kartais stinga motyvacijos ir t.t. Gal čia greičiau aš, rašydama įrašą šiek tiek (visai truputį) perlenkiau su romantizavimu – bet tai dariau sąmoningai, kad žmonės suprastų, jog jei juos nuolat kamuoja stresas, pikti užsakovai, nemėgiami darbai – tai viskas jų rankose. Ir ištrūkus iš to tikrai pasijunti tarsi vienaragių šaly 🙂 Toliau jau tik nuo paties priklauso – kaip ilgai mokėsi džiaugtis tuo ką turi.

    O tu ką tik pats prisipažinai, kad mėgsti savo darbą, tiesiog paniurzgėti mėgsti – tad nelabai yra tau iš kur “ištrūkti” ir nuo ko bėgti 😉 Tiesiog protarpiais tarp niurzgėjimo pasišypsok, nors ir taip tai darai, neabejoju.

  10. “Jau ne pirmus metus freelancinu, bet vis dar negaliu atsidžiaugti – koks stebuklas yra dirbti įdomų darbą, bendraujant su tobulu užsakovu ir gaunant už tai atlygį!”

    Jap, būna tokių tobulų užsakymų. Aš dar kartais sakau su tokiais “Neduokit valgyti – duokit dirbti” 😀

  11. Juliau, neblogas kalambūras – apačioj smulkiu šriftu galima prirašyti su žvaigždute: “valgyt pats nusipirksiu”. 😀

    Juokauju, suprantu apie ką tu – kartais būna taip nuostabu, kad net pamiršti apie valgymą, miegojimą ir visa kita, užsidirbęs. 🙂

  12. Labai smagus ir įkvepiantis straipsnis. Man apskritai geriausia motyvacija dirbti tai, kas tikrai nuoširdžiai patinka. Su nemaloniais žmonėmis darbe ir ne tik susiduriame visi. Pastebėjau, beje, kad pikčiurnas nusodina pabrėžtinai mandagus ir draugiškas elgesys. Žinoma, taikytis su jais nebūtina ir tikrai kartais verčiau yra atsisakyti bendravimo su nemaloniais žmonėmis, užuot leidus, kad jie gadintų nuotaiką, juolab, kad po to ta bloga nuotaika gali persiduoti kitiems niekuo dėtiems aplinkiniams.

    1. Labai daug kas priklauso ir nuo žmogaus kantrumo. Vieni gali visiškai nereaguoti į rėkaujantį kolegą, o kiti iškart imasi kontraatakos ar kažkaip kitaip turi pabaigti tą košmarą 😀 Aš iš tų neitin kantrių, niekad negalėdavau pakęst, kai ant manęs rėkia. Tad ir džiaugiuosi, kad dabar neturiu su tuo taikstytis – bartis irgi nebereikia, nusišypsau ir atsisveikinu, jei kitaip neišeina. Nors ir nedažnai tekdavo susidurt su tokiais piktais žmonėmis, bet kai jau tekdavo, tai ui kaip sunku būdavo…

  13. Manau, kad freelanceriu gali būti tik gana komunikabilus ir lankstus žmogus, nes klientų tikrai pasitaiko visokių. Su kuo dirbti, su kuo ne, labai padeda atsisijoti patirtis. Paprastai vengiu dirbti su žmonėmis, jei pajaučiu kad nori labai daug, o mokėti ruošiasi labai mažai, tokiu atveju – lauk problemų :). Teko susidurti su dažnai pasikeičiančia nuomone, bet tokiu atveju svarbiausia nepataikauti, o konstruktyviai išdėstyti savo poziciją ir jei nesutampa bio laukai – draugiškai išsiskirti 🙂

    Dar neteko smarkiai nusivilti, daugiausia klientų randu online, bet jie visi malonūs žmonės. Neprisiimu darbu darbų už kuriuos mažai moka – verčiau tą laiką skirti geriau apmokamo darbo paieškai arba savišvietai. Manau kad “blogi” klientai tikrai retenybė, nes dauguma žmonių iš esmės yra malonūs 🙂

    1. Sutinku dėl to, kad dauguma žmonių – malonūs. 🙂 Bet čia mūsų pasaulyje. Kitus kaip tik supa vien ta mažuma – nefaini, pikti… Čia vienas mistiškiausių man dalykų, nes apskritai sutinku praktiškai vien nuostabius, draugiškus, šiltus žmones, ne tik darbe, bet kartais išgirstu ką nors sakant, kokie bjaurūs tie žmonės, vagys, “marozai” ir t.t. – ir nesuprantu kaip du žmonės gali matyt pasaulį ir aplinką taip skirtingai? Čia kaip su tuo garsiu paveikslėliu, kur vieni mato senutę su kumpa nosim, o kiti – pasisukusią jauną dailią merginą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.