Apie pozityvų mąstymą ir laimę. Arba: ar nepamirštate šypsotis?

„Pozityvus mąstymas.“ „Menas būti laimingam“ „Nori būti laimingas? Tai būk!“ Tokių ir panašių antraščių matom vis dažniau – ant knygų viršelių, žurnaluose, laikraščiuose, internete. Bet ar susimąstot apie tai, ar tik praverčiat: „vėl tas smegenų plovimas“, „niekam tikę sėkmės patarimai“?

Emocijos
Emocijos

Turiu pripažinti, kad pati esu gan skeptiškas žmogus – nepaisant to, kad užsiimu kūryba – neskraidau padebesiais nuolat – atvirkščiai, neretai būnu labai kritiška realistė, analizuoju, vertinu, planuoju situacijas, nesu patikli.  Jei kas ims ir papasakos apie kokią sąmokslo teoriją – išklausysiu, nusišypsosiu, bet netikėsiu kol nepatikrinsiu. Bet šis įrašas nevisai apie tai.

Klausdama ar susimąstot apie pozityvų mąstymą, turėjau mintyje tai, kad mąstymas gali turėti, ir turi milžinišką įtaką mūsų gyvenime.  Tai taip elementaru, bet apie tai pamirštame. Ir, taip, aš tikiu kad pozityviai mąstantiems žmonėms, optimistams, dažnai besišypsantiems gyventi kur kas lengviau, nei priešingai mąstantiems kolegoms. Tiesą sakant, vienu gyvenimo momentu, pasiryžusi mesti nemėgstamą darbą, sau pasakiau: „nuo rytojaus būsiu pozityviai nusiteikusi kuo dažniau, šypsosiuosi, būsiu draugiška ir laiminga“ – nors nebuvau skaičiusi apie tai nei knygos, nei straipsnio, nei vadovėlio. Tiesiog man atsibodo nesėkmės, prasta nuotaika, nemėgstamas darbas – nusprendžiau kažką keisti (daugiau nei tik darbą), ir kaip paaiškėjo – nusprendžiau teisingai. Žinau, kad nevisi patikėsit, bet kitą dieną, susitvarkius popierius, ir nė nespėjus išeiti iš senos darbovietės pastato, sulaukiau pasiūlymo dalyvauti konkurse dėl daugiau nei dvigubai geriau apmokamo darbo, kuris tuomet buvo tiesiog mano svajonės išsipildymas. Konkursą laimėjau, nepaisant to, kad buvau visiška naujokė, o konkuravau, kaip paaiškėjo, su penkerių metų darbo patirtį turinčiu žmogumi.

Taip, jei esi skeptikas, realistas, turbūt dabar pamanei: „na ir kas. Atsitiktinumas. Visiems pasitaiko.“ Ar ne? 🙂 Bet tuo mano istorija nesibaigia. Pažado, duoto sau dieną prieš metant seną darbą, laikiausi. Buvau draugiška, nuoširdi, šypsojausi. Tai nebuvo vaidyba – tiesiog atsipalaidavau, nusiteikiau, kad gyvenimas yra gražus ir nuo šiol juo mėgausiuosi. Laikas bėgo, naujame darbe pasitaikydavo vis rimtesnių situacijų – tokių, kurias žmonės vadina stresinėmis, konfliktiškomis, kurios kenkia nervams. O aš vis dažniau išgirsdavau tokių pasakymų: „ketinau bartis, bet pamačiau tą besišypsantį veidelį, ir rankos nusviro… Tad pasikalbėkim apie problemą.“ Kalbėdavomės. Ėmiau suprasti, kad pozityvumas „žudo“ negatyvumą. Kad šypsena – užkrečiama. Kad nuoširdus nusišypsojimas atveria kelius naujiems sprendimo būdams kiekvienai situacijai. Būdams, apie kuriuos mes pamirštame, nes esam pernelyg pripratę būti lengvai suerzinami, supykdomi, ir nė nesusimąstome, kad „blogi“ dalykai yra blogi tik tol, kol taip apie juos galvojame. Kinų filosofija teigia, kad kiekviename gėryje yra dalelė blogio, ir kiekviename blogyje yra dalelė gėrio. Taip, kalbu apie visiems pažįstamą Yin Yang.

Tikiu, kad ties šia vieta, kai kurie galėtumėt pasakyti: „na, surask pozityvumą situacijoje, kur mane, grįžtantį vakare, prikūlė kieme“. Ar ką nors panašiai. Negaliu rasti pozityvumo svetimose situacijose, nes esame skirtingi, ir gauname skirtingas „pamokas“ iš gyvenimo. Bet, kad pozityvi prasmė yra, net kai esi prilupamas – tikiu. Reikia tik sugebėt ją rast ir suprast. Tiesą pasakius, ne „tik“, o „net“ – nes tai ir yra sudėtingiausia. Žinoma tai nereiškia, jog reikia specialiai gastroliuot Šnipiškių kiemais sutemus, laukiant pozityvios gyvenimo pamokos – tokiu atveju tai gali būti pozityvu tik vietiniams… 🙂 Nors kas čia žino, kiekvienam skirtingai.

Tęsiant mano pasakojimą – dirbau naujame darbe dar kurį laiką. Mokiausi, tobulėjau, atsiskleidžiau, sėmiausi patirties iš gerokai vyresnių ir labiau patyrusių žmonių. Kažkuriuo momentu pajutau, kad mane ima spausti, reikalauja daugiau nei norėčiau duoti – mano laisvalaikio, mano asmeninio gyvenimo – visos manęs. Tada labai aiškiai apsibrėžiau sau tikslus, galimybes, bei ribas. Tikslas buvo – bent vienerių metų stažas šioj įmonėj. Galimybės – stengtis nestresuoti, nesipykti, neparsinešti įtampos namo po darbo – kiek įmanoma. Ribos – jas apsakyti sunkiausia, bet žinojau, kad neketinu atiduoti nei viso savo laisvalaikio, nei visos savo sveikatos. Norėjau būti laiminga, tad kol galėsiu tokia būti – tol viskas bus tvarkoje.

Be abejonės, žmonės skirtingi, todėl jų tikslai, galimybės, ribos – skiriasi. Apie tai net nenorėčiau pradėti diskutuoti, nes diskusija greičiausiai neturėtų pabaigos. Kiek žmonių – tiek istorijų…

O manoji istorija baigėsi (iš tiesų nesibaigė, tęsiasi toliau) tuo, kad pasiekiau tikslą (na iš tiesų pritrūko kelių dienų, bet dėl to savęs nesmerkdama suapvalinau datas) – iš manęs pareikalavus daugiau, nei leido mano galimybės, buvo peržengtos ribos, tad – tiesiog išėjau. Išėjau ir nutariau pabandyti freelancinti. Su šypsena. Sėkmingai freelancinu iki šiol – ir esu be galo laiminga.

Jei netiki pozityvaus mąstymo galia, o tai tikėtina, augame tokiais laikais, kai pasitikėti gali nedaug kuo… Tiesiog pagalvok apie šiuos klausimus, kokie atsakymai gims?

Kaip manai, lengviau gyventi žmogui, kuris svajoja, tiki gera ateitimi, planuoja, ar žmogui, kuris yra įsitikinęs kad jam nepasiseks, viskas vis tiek bus blogai, neturi svajonių ar tikslų?

Kada labiau skauda – kai nusibrozdinęs kelį verki, galvoji kaip tau nesiseka, kad gali susirgti stablige, ar kai nusišypsojęs pamąstai, kad gal reikėtų sulėtinti tempą, pailsėti.

Nejaugi nesi sutikęs žmogaus, paprasto, gal net svetimo, kuris tiesiog taip nuoširdžiai nusišypsotų, kad bemat išgaruotų buvusi prasta nuotaika? Ir dar kurį laiką paskui mąstytum: „kaip čia taip?“.

Ar tai, kad nutikus nemaloniai situacijai nuolat galvosi „kaip blogai“, graušiesi, gailėsiesi savęs – padės išspręsti problemą? Ar nebūtų lengviau susitaikyti su tuo, kas atsitiko, pabandyti paieškoti tame patirties, išmoktos pamokos, ir tiesiog „paleisti“ situaciją?

Pabaigai – mano mėgstamiausia Paulo Coelho citata: „Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

11 thoughts on “Apie pozityvų mąstymą ir laimę. Arba: ar nepamirštate šypsotis?”

  1. Ettt… Man užtenka pažiūrėti į iki ausų isišiepusį Laimės kūdikio gravatarą prie kometarų ir pačiai norisi nusišypsoti. 😀
    O pozityvaus mastymo galia nė neabejoju. Ne kartą pastebėjau, kaip išsipildo mano svajonės vien todėl, kad nesiliauju tikėjusi, kad taip ir nutiks.

  2. Laimės kūdikiui džiugu girdėti, kad jo „snukelis“ skatina kolegas šypsotis 😀

    Taip, būtent taip ir yra – svajonės išsipildo, reikia tik karštai norėti, ir tikėti kad išsipildys. Ir jokios fantastikos čia nėra – tiesiog kai šypsaisi viskas natūraliai sekasi geriau, nei kai esi susiraukęs. Ir žmonės geresni, paslaugesni, ir darbai juda pasišvilpaujant, ir sulig kiekvienu žingsniu esi vis arčiau savo tikslo…

  3. Visiškai pritariu Tau 🙂 o mano mėgstama citata yra: “ kuo tikesi, tas ir bus“ vadinasi jei tikėsis, kad viskas bus gerai ir gyvensi sau laimingas – taip ir bus 🙂

  4. Dar vienas teisingas credo, Mindaugai 🙂 Gal ir negali viskas išsipildyti šimtu procentų (kiekvienos akimirkos nesuplanuosi, taip ir neįdomu būtų), bet mes esam savo likimo kalviai, tad visiškai sutinku: jei būsi laimingas, ir tikėsi kad viskas bus gerai – taip ir bus.

    P.S. Mindaugas parašė 200-tąjį komentarą! Valio! 🙂

  5. Kai tūkstantąjį komentarą parašysit – būtinai bus prizas 😉 Reikės ką nors smagaus sugalvot 🙂

  6. Nusibrozdini kelią – keliesi, pasijuoki iš savęs kerėplos, ir pačiam mažiau skauda, ir aplinkiniams nereik nuotaikos gadintis dėl verkšlenančio draugo. Tik tą išsikišimą ant grindų reik įsisimint, nėr prasmės tiek griuvinėt 😀

    O tu, Ieva, esi pats pozityviausias žmogus, kurį pažįstu. Už tai taip smagu su tavim bendraut! Taip ir toliau 😉

  7. Ohohoho koks komplimentas, Pauliau! Atrodau panašiai kaip viršuje esantis logotipas dabar 😀 Smagu kad tau smagu. Ir man smagu. Tiesiog smagumynų smagumynas. Yep, net pasimečiau 😀

  8. Na realiai kiekvienas objektas turi pliusu ir minusu, cia nuo zmogaus priklauso ka jis nori pamatyti, bet visgi betkokiu atveju realizmas = sveikas protas, pozityvumas laikui begant patama zmogaus asmenybes issibalansavimu, savotisku isprotejimu.

  9. Kas yra realizmas? 🙂 Jei į situaciją galima žvelgti pozityviai, negatyviai arba abejingai – tai kuris požiūris bus realizmas?
    Man realizmas yra pozityvus požiūris – nes esu tokia, ir mano realybė tokia. Jei įsivaizduotumėm kad esu pesimistė, negatyvi – jau kitaip žiūrėčiau į viską, ir realu man būtų kas kita. Manau, kad mano realybėje gyvenimas laimingesnis, o jei kažkam ir atrodau išprotėjusi – tai niekis 😉 Tikėtina, kad man atrodys išprotėjęs būtent tas žmogus, kuris mano kad išprotėjusi esu aš – taigi arba mes abu bepročiai, arba tai normalu 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.