Apie seses ir brolius. Kai jau nebesipešam dėl žaislų.

Mudvi kartu užaugom, dalinomės žaislais, saldainiais, kambariu. Užaugom skirtingos, bet ir panašios. Kalbam kone vienodais balsais, ta pačia maniera, frazėmis, mūsų ūgiai beveik vienodi, nosys riestos, veidukai panašūs… Skolinamės viena kitos drabužius ar batus, o kartais susitariam susitikti mieste, ir apsirengiam vienodai. Netyčia. Nes mes sesės.

Sesės
Sesės

Kažkada, kai dar buvom mažos, mano draugė išgirdo, kaip mažoji kreipiasi į mane: “sese”, ir pasakė: “dar kokie metai, ir ji tavęs taip nebevadins, šauks vardu”. Tada labai pasipiktinau, ir pamaniau, kad mažai sesutei visada norėčiau būti sesė. Vardu tegul kreipiasi visas likęs pasaulis. Ir žinote ką? Mudvi jau užaugom, bet aš vis dar – sesė. Ir man dėl to taip gera ir šilta širdyje…

Meluočiau, jei sakyčiau kad niekada nesiginčijom, nesibarėm, ar neapsistumdėm. Kartais atsimenu kokį vaikišką, kvailą konfliktą, ir suspaudžia širdį… Tačiau paskui susimąstau – gal visi tie maži pasibarimai, ir paverkimai pagalvėn – buvo tam, kad pažintumėm, suprastumėm, pajaustumėm viena kitą? Tam, kad dabar galėtumėm taip lengvai bendrauti – beveik skaityti viena kitos mintis, žinoti kiekvieną charakterio niuansą, mokėti sutarti ir susitarti dėl visko, visada. Tam, kad mylėtumėm viena kitą dar labiau. Tam, kad duetu pasakytumėm frazę, prajuokindamos visus aplinkinius, bandytumėm prisiskambinti viena kitai tuo pačiu metu, kad Mamai neradus virtuvinio įrankio viena po kitos pradėtumėm ieškoti jo tose pačiose vietose, ta pačia tvarka. 😀

Žinau tikrai, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, kad dar maža būdama dėl savo sesės būčiau padariusi viską. Niekas negalėjo jos skriausti, paskutinius centus išleisdavau kad ją pradžiuginčiau saldumynu, pati būdama ne kažin kiek didesnė nešiodavau ją ant nugaros, piešdavau jai knygeles, ir drauge apsiašarodavau, jai pravirkus po susapnuoto košmaro. Pamenu kaip nebyliai susivienydavom, netyčia iškrėtusios kažkokią šunybę. Tėveliai klausdavo kurios čia darbas – o mudvi gindavom viena kitą. 🙂

Dabar dėl jos lygiai taip pat padaryčiau viską. O ar gali būti kitaip? Žinau, kad ne visose šeimose tarp vaikų susiklosto tokie artimi santykiai, tačiau to suvokti negaliu. Kaip aš galėčiau negalvoti, nesirūpinti, nemylėti jos? Juk mes – sesės, kurių daugiau pasaulyje neturim, nei viena…

Linkėjimai, ses!

4 thoughts on “Apie seses ir brolius. Kai jau nebesipešam dėl žaislų.”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.