Turbūt visiems yra pasitaikę keistų sutapimų, tokių: “nu nieko sau”. Mano gyvenime jų irgi būta, vieni tiesiog juokingi, kiti – kone iš fantastikos srities, ir štai visai neseniai vienas vėl nutiko.
Prieš kelionę į pajūrį užsukau į knygyną, kur ilgokai stoviniavau prie lentynų, varčiau vieną, antrą, dešimtą knygą – nežinojau ko noriu, ieškojau kažko, už ko užsikabinčiau. Kartais iš anksto žinau ką skaitysiu, būnu prisiskaičiusi apžvalgų, susipažinusi kas per autorius, arba prisiklausiusi draugų rekomendacijų… Kitais kartais renkuosi knygą intuityviai – pavartau, perskaitau pastraipą ten, pastraipą šen, ant nugarėlės esantį aprašymą – jei kažkas mano viduje surezonuoja – imu. Paprastai dėl pasirinkimo nesigailiu. Taip buvo ir šįkart – išsirinkau knygą, kurią parašė garsus suomių mokslo žurnalistas, pavarde, skambančia kaip japono, apie kurį, žinoma, nieko nebuvau girdėjusi, bet aprašymas ant nugarėlės ir keli perversti puslapiai suintrigavo, nepaisant klaikaus knygos viršelio dizaino ir nežmoniškai žemos kainos.
Ir štai, aš jau pajūry. Knyga dar nepradėta, atvyksta svečiai iš Suomijos – visiems atveža kažką lauktuvių. Man su draugu tiesia A4 formato spalvingą knygą, bet dar prieš paduodami užsidegę pasakoja koks tai šedevras, kad privalom ją perskaityti, jog tai realiais mokslo faktais, tyrimais paremto literatūros kūrinio iliustruota versija. Spėju jau nutuokiat tolimesnę eigą. 🙂 Paimu knygą, dėkoju, skaitau: “The sands of Sarasvati”. Hmm, kažkaip girdėta… Žiū į autoriaus pavardę: Risto Isomaki. Vėl girdėta. Nupėdinu į kambarį, iš kuprinės ištraukiu storą knygą negražiu viršeliu ir matau: Risto Isomaki “Sarasvati upės smėlis”. Nu nieko sau! 😀
Tai štai, matyt man tikrai reikėjo perskaityti tą knygą, mat knygyne labai ilgai dvejojau tarp dviejų variantų, ir net jei būčiau pasirinkusi kitą – šią vis tiek būčiau gavusi. Bet dabar, kai jau perskaičiau ir knygą, ir komiksą (kurio viršelio fragmentas matomas nuotraukoje viršuje, ir kuris intriguoja gerokai labiau, nei prasta lietuviško varianto viršelio fotomanipuliacija) – esu laiminga, nepagailėjusi tų ~5 Lt (!). Taip, Lietuvoj už penkis litus galima rasti gero skaitalo. Knygų išparduotuvėse. 🙂
Apie ką knyga? Apie Atlantidą ir pasaulio pabaigą. 🙂 Na taip, čia jau taaaip sutrumpintai, kad tiesiog nebėra kur… Tai ekologinis trileris, parašytas kaip jau minėjau – žinomo suomių mokslo žurnalisto, kino scenaristo, taip pat rašančio veikalus aplinkos apsaugos, pagalbos trečiojo pasaulio šalims, bei tų šalių padėties temomis.
Ekologinis – mat knygoje gvildenama klimato atšilimo poveikio mūsų planetai tema – ir gvildenama nevaikiškai – remiantis realiais geologų, okeanologų, kitų mokslininkų tyrimų rezultatais. Greta – senųjų civilizacijų žlugimo tyrinėjimai, primenamos legendos apie pasaulio tvaną, minimą Platono, majų, indų Vedų, Senojo testamento… Rasti paslaptingi senovėje paskendę miestai, kurių dydis, išsivystymas, amžius kelia nuostabą…
Trileris – nes romane sumodeliuota situacija, vykstanti vos po nepilno dešimtmečio, visai tikėtina. Realios situacijos neįmanoma nuspėti ir numatyti, bet – tai galimas scenarijus. Ir momentais skaitant iš tiesų ima šiurpas…
Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta įtraukiančias knygas, su keliomis siužeto linijomis, pradžioje lyg ir nesusijusiomis, bet kuo toliau, tuo labiau besipinančiomis tarpusavyje. Tiems, kuriems įdomu sužinoti šiek tiek daugiau apie klimato atšilimą, nei matom ir girdim bulvarinėj ir nebulvarinėj, tiesiog nevisada išsamioj ir kokybiškoj spaudoj. Tiems, kurie tiesiog mėgsta armagedono, Atlantidos, povandeninio pasaulio temas. Nors iš tiesų manau, kad verta paskaityti visiems, kurie nespjauna į knygą – 5 Litai už 316 puslapių įtraukiančio veiksmo, naujų žinių ir filosofinių minčių, jau užvertus paskutinį puslapį – manot neverta?
ačiuks. po tokio aprašymo ir reklaminė brošiūrėlė atrodytų įdomus skaitalas… pasistengsiu būtinai nusipirkti tą knygą. ačiuks. (žinau, kad pasikartoju, bet vis tiek – ačiuks 🙂
Į sveikatą, Adi. Valio, jei naudinga ir įdomu 🙂