Apie trolius, cenzūrą ir tyliąją daugumą

Šią temą įvairiais rakursais narsto viso pasaulio blogeriai. Kodėl žmonės skaito, bet nekomentuoja? Kaip paskatinti komentuoti? Kokius komentarus praleisti, o kokius – trinti?

Kokybiški ir nekokybiški komentarai

Su šiuo aspektu susidūriau labai nedaug, gal dėl to, kad mano tinklaraštis dar jaunas, o gal – populiaresnis tarp skaitytojų, kurių komentarais negali nesidžiaugt. Ar komentarai trumpi, ar ilgesni, šmaikštūs, ar rimti – jie beveik visada kokybiški, išsakantys skaitytojo nuomonę ar nuotaiką. Kitaip sakant, jais džiaugiuosi, ir nei mintis nekyla kažkurio nepraleisti.

Komentarai
Komentarai

Tačiau kelis kartus pasitaikė įtartini komentarai, dėl kurių teko pasukti galvą. Buvo labai panašu, kad tai trolių darbas, jie buvo neinformatyvūs ar net bandantys pakurstyti pyktį, parašyti nesigilinant į straipsnį. Tada ir susidūriau su dilema – ką daryt? Viena vertus, tokių komentarų skaitymas – laiko gaišimas. Taigi, normaliai komentuojantiems, kurių dalis yra užsiprenumeravę atsakymus, tai nepagarba.

Tačiau kita vertus – gyvenam laisvoj šaly, ir imtis cenzūros nenorėčiau. Nebent tikrai būtų peržengtos visos padorumo ribos, prasidėtų keiksmai, neapykanta, purvas… Juolab, kad nors manau, jog minėtus komentarus parašė troliai – nesu dėl to absoliučiai įsitikinusi. Gal tai iš tiesų – nuomonė. Taigi galiausiai nusprendžiau juos palikti, o daugiau minėti komentatoriai nebesugrįžo – taip ir nesupratau – juokais ar rimtai tai buvo parašyta. 🙂

Apie brukalus – reklamos tikslais rašomus komentarus nei nekalbu – jie tiesiu taikymu keliavo ir keliaus šiukšliadėžėn. Vienintelis būdas mano bloge pasireklamuoti – rašant normalius komentarus, dalyvaujant diskusijoje, o ne geras straipsnis, man patiko ir nuoroda į apatinio trikotažo elektroninę parduotuvę. Su tokiais galima nesivarginti, nepraeis nei botai, nei ne botai. 🙂

Kaip su menkaverčiais komentarais elgiatės jūs, kolegos blogeriai? Nesikišat, kol neprapliumpa keiksmais, ar trinat be jokios sąžinės graužaties?

Tylioji dauguma, arba – kodėl daugelis tik skaito, bet nerašo?

Kažin, koks procentas perskaitančių straipsnį žmonių pakomentuoja? 10%? Pernelyg optimistiška, dažniau vos keli procentai…

Bet nenorėčiau vertinti žmonių procentais, tai prieštarauja mano požiūriui. Man įdomi kiekvieno skaitytojo nuomonė. Skaičiau, kad dalis žmonių nerašo komentarų, nes bijo (?), arba mano, jog jų nuomonė nereikšminga, žodis – nesvarus. Kaip taip gali būti? Jei turi ką pasakyti, jei įrašas sukėlė minčių, nori pritarti, papildyti ar atvirkščiai – turi kitokią nuomonę, matai kitą reikalo pusę, kitus argumentus – kaip tai gali būti nereikšminga? Augu ir tobulėju bendraudama su žmonėmis, todėl kiekvienas komentatorius tam tikra prasme yra mano mokytojas. O ir kitiems komentuojantiems bus įdomu padiskutuoti. Po kiekvienu straipsniu vykstantys pašnekesiai – įrašo pratęsimas, tai be galo vertinga.

Džiaugiuosi šilta atmosfera, kuri susikūrė šio blogo komentaruose. Dalis ištikimiausių komentatorių jau kone susibičiuliavo, mat „susitinka“ labai dažnai, ir spėjo vieni kitus šiek tiek pažinti. Kiti užsuka rečiau – juos visada džiugu po pertraukos vėl pamatyti. Yra ir tokių, kurie komentuoja tik tam tikros tematikos straipsnius – pavyzdžiui, apie freelancinimą ar dizainą. Gali būti, kad kitų straipsnių jie ir neskaito, mat domisi būtent minėtomis sritimis, nors tai patvirtinti ar paneigti galėtų tik jie patys. Kai kas pakomentavo tik vieną straipsnį – gal skaitė tik jį, o gal skaito nuolat, bet tik tąsyk norėjo išreikšti nuomonę.

Kaip ten bebūtų – džiaugiuosi kiekvienu jau parašytu, ir dar tik būsimu komentaru. Ir dėkoju kiekvienam, nepagailėjusiam savo brangaus laiko, kad paliktų savo žinutę po straipsniu! Tiesą sakant neturiu kuo skųstis, nejaučiu didelės komentarų stokos – tiesiog noriu suprasti kodėl vieni komentuoja, o kiti – ne, ir paskatinti pastaruosius pabandyti – o gal patiks? 🙂

Jei skaitai šį straipsnį, tai žinok – man smalsu, kas sėdi kitapus ekrano. Nesislėpk, jei  turi ką pasakyti 😉

Įrašo “Apie trolius, cenzūrą ir tyliąją daugumą” komenatarų: 41

  1. Dažnai priklausau “tyliajai daugumai”, bet ne dėl to, kad bijau kažką sakyti, iš tikro tai labai mėgstu diskutuot, o dėl to, nes daugeliu atvejų nelabai būna, ką pridurt ar paklaust. Daugeliu atvejų įrašai bloguose yra “lengvi” ir juose paprasčiausiai nelabai būna, ką pridurti. Tarkim, ką galima pridurti, jeigu bloge yra parašytas kažkoks receptas, o pats niekad nesu jo ragavęs? Nei parašysi “skanu”, nei kažkokių klausimų gali kilt, kai viskas aiškiai išdėstyta. 🙂

    Kiti atvejai yra, kai straipsniai būna sudėtingesnėmis temomis, tačiau irgi pridurt nelabai būna ką, nes blogeriai labiau linkę rašyt aiškius straipsnius, kuo aiškiau coverint pasirinktą temą, kad nebūtų taip, kad skaitytojui perskaičius straipsnį kyla dvigubai daugiau klausimų, negu yra atsakyta straipsnyje. Tai yra bulvarinės žiniasklaidos strategija, nes kuo daugiau komentarų – tuo didesnė tikimybė, kad bus paspaudinėti linkai, daugiau progų lankytoją paerzint pop-upsais ar dar kokiomis įkyriomis reklamomis, o tai yra lygu didesnėms pajamoms. Daug blogų Lietuvoje yra nekomerciniai, todėl nėra jokio pointo tokią taktiką naudoti. Manau pati pritarsi, kad rašydama straipsnį sieki, kad skaitytojui kaip tik viskas būtų aišku ir kiltų mažiau klausimų, o ne sieki tik dar labiau supainiot.

    Na ir trečias dalykas – kai kada tingisi komentuot. 😀

    1. Taip, visiškai sutinku dėl straipsnių išsamumo. Jei stengiesi rašyti kokybiškai, temą nagrinėti išsamiai – tikėtina, jog kartais pasitaikys, kad nebebus ką pridurti.

      Bet vis tiek įdomu kodėl vieni straipsniai būna gausiai komentuojami, o kiti – beveik ne. Manau čia ne tik nuo išsamumo priklauso, nujaučiu, kad žmonės mieliau diskutuoja filosofiškesniuose, laisvesniuose įrašuose. Ką ten, tarkime daikto apžvalgoj, padiskutuosi – nebent kyla kažkoks klausimas, ketini pirkti tokį daiktą, ar gali pasiūlyti geresnį – labai susiaurėja turinčių ką pasakyti ratas. 🙂 Kaip ir su tavo minėtais receptais, jei pats negamini.

      Tingisi retsykiais visiems, man irgi, bet paprastai jei turiu ką pasakyti – nugaliu tą tingėjimą. Kažkaip net šiek tiek nesąžininga blogerio atžvilgiu atrodo – va, perskaičiau, turiu minčių, bet išeisiu. 🙂 Bet čia mano nuomonė, mat pati labai vertinu komentuojančius, suprantu, kad kitiems gali kitaip atrodyti. Neveltui kai kas išjungia komentavimo galimybę, nebendrauja su komentatoriais – matyt ne visiems tai įdomu ir reikalinga. 🙂

      1. Prisipažinsiu, aš irgi dažnai tingiu komentuoti, o dabar net ir skaiyti sutingau, tik keletą blogų dar paskaitau, o kitus tiesiog perskanuoju akimis ir apsimetu, kad perskaičiau. Nebera laiko, noro ar tiesiog tingiu 🙂
        Atšilus orams kažkur dingsta tas blogerio užsidegimas…

        1. Vasara tikrai jau jaučiasi… Ir readeryje naujų įrašų skaičius gerokai sumažėjo, blogeriai pradeda atostogas. 🙂

  2. Išlendu, kad jau esu raginama nesislėpti 🙂 Šiaip įdomi tema tie komentarai. Pirmiausiai manyčiau, jog kiekvienam komentuojančiam būtinas šioks toks atsakas, jei jo nėra, vieną kartą pakomentuos, kitą ir daugiau tikrai nebenorės. Čia vienas svarbiausių dalykų. Antra, įrašas visada turi būti lyg truputėlį nebaigtas, kad skaitantis turėtų ką pridurti. Kita vertus, daugeliu temų galima atrasti savo argumentų, taigi turbūt nėra didžiulio noro ir pakankamai motyvacijos tuos argumentus išreikšti kitiems, kai kada tiesiog apninka pernelyg subtilios mintys, kad jas išguldytum viešai, be to, kiekvienas disponuoja savo laiku, kaip mano esant tinkamiausia ir tai išties suprantama.

    Bet kokiu atveju turint mėgstamą tinklaraštininką (-us) derėtų bent retsykiais parodyti jam (jiems) dėmesį pasidalijant savo mintimis, nes kaip jau rašiau ir pas save: „jei nesulauki komentarų, lieki ten pat, kur buvai, tame pačiame nežinojimo (abejonių) lygmenyje.“.

    1. Ačiū už išsamų komentarą, Ligita 🙂

      Taip, pastebėjau, kad nesmagu, jei pakomentuoji ir nesulauki jokio atsako. Todėl stengiuosi savo bloge palaikyti diskusiją, atsakyti į daugumą komentarų. Tiesa kartais kiti komentatoriai labai puikiai tai atlieka – kažkas pradeda komentuoti, kiti prisijungia, galiausiai gaunasi taip, kad nebėra kaip pakomentuoti komentaro, nes kiti pakomentavo taip, kaip manau ir aš. 🙂 Todėl yra įvairūs komentarų vertinimo įskiepiai – žvaigždutės ar pliusiukai, kai gali nerašydamas “pritarti” kažkieno nuomonei.

      Tačiau man tie vertinimai nelabai patinka, manau kad taip ne tik parodoma, kuriai nuomonei pritari, bet kyla pavojus, kad vienos nuomonės bus laikomos geresnėmis už kitas.

  3. Netinkamus trink, net jei tau tik pasirodė, kad netinkamas. Kartais prastas komentaras – koks nors su bloga nuotaika -priverčia atsisakyti rašyti komentarą. Žmogus gal ir norėjo ką parašyti, tik žiūri – o ten jau sklaidosi megagudručiai… Kaip gyvenime žmonės pereina į kitą gatvės pusę, taip internete vengia tokių tipų 🙂
    Demokratija tegu lieka demokratija, bet jei leisi savo namuose šiukšlinti – manai pagarba tik augs?

    1. Sutinku, logiška, kad nemalonių tipų norisi vengti visur. Bet labai jau griežtai čia 🙂 Gerbiu, tik nesu tikra ar taip sugebėčiau.

      Neturiu dar patirties šitame, kaip rašiau – susidūriau vos kelissyk. Tais kartais kiti komentatoriai ramiai ignoravo tuos keistus komentarus, man pasirodė kad jie nesutrukdė tolimesnei diskusijai. 🙂

      Šiukšlinti, žinoma, neleisiu – todėl nepraleidžiu spamo, keiksmažodžių, jei prasidėtų triukšmingi epitetų kupini fleimai – irgi įsikiščiau. Bet jei kažkas šiek tiek patrolina ar šiaip neitin išsamiai pasisako – gal tiek to?

      1. Jei trolį ignoruoja, tai galima kometarą palikti, nes jis nesulauks dėmesio, kurio tikėjosi. Jei kažkas įsivels į beprasmišką diskusiją su juo, tai geriau viską trinti lauk.

  4. Visų pirma kažkaip pastebėjau gal tokį techninį nepatogumą, kad komentarai iškarto matomi. T.y. nereikia spausti nuorodos, kad eiti į komentarus. Iš vienos pusės, tai skaitytojai daugiau pamato (juk žinome kaip dauguma nepaspaudžia ir nepaskaito komentarų, tačiau iš kitos pusės, tai komentavimo langas užslėptas pačioje apačioje (o ne iš karto po straipsniu). Mano nuomone, tai smulkus, bet nepatogumas.

    O šiaip, tai jei sutinki su autoriaus nuomone, tai dažnai spaudi “patinka”, dedi +1 ar daliniesi soc.tinkluose. Kartais neturi ką pridėti, o tiesiog patiko 🙂

    Žmonės iššaukia komentuoti tada, kai straipsnyje randa informaciją, nuomonę, kuri prieštarauja jo įsitikinimams. Kažkaip tada bandoma iškelti diskusiją ir įrodyti savo tiesą. Tai gerieji komentarai, nes jei protingas komentatorius, tai po diskusijos gimsta supratimas, o ir autorius gauna daugiau informacijos. Gaila, tokių nėra daug.

    Komentuoja ir tada, kai tema yra aktuali ir turi ką papildyti (bei svarbu!) turi laiko kada papildyti. Šiais laikais “visi neturi laiko”, tai dažnai permetama akimis, per daug giliai nenagrinėjant.

    Dažnai patogiau komentarą parašyti socialiniame tinkle, nes ten labiau sužinome apie atsakymus bei pamatome vėliau komentuojančius. Pavyzdžiui dabar (pagal nutylėjimą) varnelė “Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.” yra nuimta, o tai reikštų, kad jei esu neatidus komentuotojas, tai pamiršiu apie šį straipsnį (sugrįžimo rodiklis dažniausiai laaaaaabai jau mažas) ir nė nežinosiu, kad buvo atsakyta. Tad rekomendacija varnelę palikti pažymėtą 🙂

    1. Dėl komentavimo lango – svarsčiau kaip būtų geriau, bet nusprendžiau, kad svarbiau, jog žmonės pamatytų ką pakomentavo kiti – jeigu ką, visada galima greit prascrollint, bet jei iškelsiu langą viršun – tada galima netyčia nepastebėt, ką kiti parašė. 🙂 Nors sutinku, kad jei komentavimo langas būtų pačiame viršuje, būtų greičiau.

      Dėl priverstinės komentarų prenumeratos – hmm, manau tai būtų žiauroka… Suprantu, kad kai kas pamiršta, nepastebi tos prenumeratos galimybės, bet prievarta užkrauti komentuojančių žmonių pašto dėžutes pranešimais apie kitus komentarus… Bent man pačiai tai nepatiktų. 🙂

      Visiškai sutinku dėl aktualių temų – jos populiarios, daugeliui įdomios, tad ir komentarų nepristinga. Bet rašyti tik aktualiomis temomis nelabai įmanoma, juolab, kad skirtingiems žmonėms ir aktualijos skirtingos, todėl ir turim tokių skirtingų blogų, ir skirtingus skaitytojus, kurie renkasi kas įdomu jiems. O dar įdomiau – kad net tuo pačiu blogu susidomėję žmonės vis tiek yra tarpusavyje labai skirtingi, todėl diskusijos matyt niekad neatsibos. 😀

      Dėkoju už patarimus ir nuomonę.

  5. Anksčiau man labai rupėjo kiekvienas komentaras, net skatindavau juos kurdamas patrauklias antraštes, straipsnio pabaigoje užduodamas klausimą. Dabar kažkaip pabodo visais įmanomais būdais kelti savo tinklaraščio populiarumą. Pradėjau daug rečiau rašyti ir dažniausiai apie viską, kam įdomu, vistiek pakomentuoja. Žinoma, nesakau, kad komentarai man nėra svarbūs, man jie labai svarbūs, geriau 5 komentarai, nei 1000 unikalių lankytojų 🙂
    Pripratau prie tylos ir pačiam dingo įkvėpimas dažnai atnaujinti tinklaraštį, tiesiog atrodo, kad nebeturiu nieko svarbaus, ką pasakyti…
    O dėl komentarų cenzūros, tai reikia grieštai rūšiuoti, kad neįsižiebtų trolinimas ir karšta diskusija apie nieką (savo nuomonės gynimas).

    1. Iš tiesų tai nelabai ir paskatinsi nuolat daugiau komentuoti, nebent imsi rengti konkursus, dalinti prizus arba rašysi išimtinai tik daugumai aktualiomis temomis. 🙂 Kitaip komentuos tie, kuriems įdomu ir kurie mėgsta komentuoti. Nuolatiniai skaitytojai ir vienas kitas naujas, kuriam tema pasirodė aktuali ar tiesiog – turi ką pasakyti.

      Šiaip manau, kad jei rašai nuoširdžiai – viskas yra tvarkoj. Tiesiog vienos temos yra populiaresnės už kitas, aš irgi nuolat stebiu tai savo bloge, ir neretai apsigaunu 😀

      Kita vertus, dar pagalvojau, kad ko gero daugiausia komentarų susilaukia kontraversiški įrašai, kandoki, kurstantys pyktį – labai daug kas subėga išlieti emocijų. Bet pati taip nenorėčiau – man kur kas geriau keli, bet nuoširdūs, draugiški komentarai, mandagi diskusija – nei plaukų rovimas vieni kitiems 😀 Čia irgi kaip kam, kieno koks stilius.

      1. Kontraversiški tikrai sulaukia daugiau komentarų. Bet jei pažiūrėti iš toliau, tai neitin svarbu komentarų kiekis po kiekvienu atskiru įrašu. Net ir bendras kiekis komentarų nėra svarbu. O svarbu yra būrys komentatorių, kurie renkasi pas tave 😉
        Mane asmeniškai džiugindavo ir lankomumas, ir komentarų skaičius, ir net galimybė pasipešioti su troliais, bet pats svarbiausias dalykas – tai internetiniai bičiuliai, su kuriais susibendravom komentarais.

        1. TAIP! 🙂 Čia būtinai reikėjo Caps Lock’o 🙂
          Nebuvau ypatingai skeptiška internetinėms bičiulystėms, turiu kelis draugus, su kuriais draugystė būtent taip prasidėjo.
          Bet net optimistiškiausiose svajonėse nesitikėjau, kad rasiu tiek šiltų žmonių ėmusi rašyti blogą ir su jais šitaip susibičiuliausiu. Tai yra tiesiog nuostabu 🙂 Va – rašau išsišiepusi nuo ausies iki ausies 🙂

  6. Kodėl retai rašau komentarus?
    Neretai būna, kad jau ir prieš mane būna pateikta nemažai nuomonių, kurių dalis sutampa su manaja – kam kartotis? Pvz., labai sutinku su Karolio pasisakymu komentarų tema.
    Kartais tema neužkabina arba tiesiog patingiu. Na, bet tai žmogiška. 🙂
    Nutinka, kad tiesiog neturiu, ką pasakyti – pvz., apie trolius, fleiminimą, ginčus, komentarų moderavimą – mano nedideliame (labiau į artimuosius, draugus bei pažįstamus nukreiptame) bloge tiesiog tokių dalykų nevyksta. Gal todėl, kad nelabai rašau aktualiomis, karštomis, filosofinėmis temomis.
    Žinoma, neatmetu ir tokių atvejų, kai paskaičiusi tyliai palinksiu galva pritardama ar nustebusi patrūkčioju pečiais, tačiau visiškai nenoriu šių savo reakcijų verbalizuoti. Voila, taip sakant, milijonas priežasčių. 🙂

    1. Tikrai milijonas priežasčių 🙂

      Ir dar, kaip Tomas pastebėjo, net nuo metų laiko priklauso – vasarą visi mažiau leis laiko prie kompiuterio, ir atitinkamai bus mažiau veiksmo bloguose. 🙂

  7. Cia as trolis? Jai komentaras sukelia nemalonius jausmus reiskia byloja teisybe. Jai pasakyciau tu valgai mazus vaikus, nemaloniu jausmu nesukeltu, nes melas ir lengva ranka trintum, nerasydama atskiro posto apie blogaji troli.

    As nieko neslepiu, atviruske visiska. http://humantruth.webatu.com yra linkai i mano youtube video kur mano gyvenimas super atviras. Galit ziuret.

    Ir baikit su tais troliais, jie neegzistuoja. Nebent jau visai eziukas migloje, tada gal ir pasisaipo kas….

    1. Šiaip čia ne apie tave, bet jei sukėlė nemalonų pojūtį, tai kaip pats sakai… 😀

      Ne, rimtai, čia ne tau skirta, tavo komentarai man dažniau sukelia minčių ar šypseną, o ne nemalonių jausmų. 😉

      1. Aciux jau isgasdinai. Esi vienintelis blogas kuri skaitau reguliariai. Man primeni jaunesne mano paties versija. Kad ir kaip neapkenciu freelanceriuku dizaineriu pats kadais buvaw.

  8. Labas, esu iš tyliosios daugumos. 🙂
    Labai susimąsčiau po šio įrašo, kodėl iš tiesų nerašau komentarų. Kvaili pasiteisinimai, jog neturiu laiko, visai netinka, nes laiko turiu. Bet noro – tikriausiai ne. O tai ganėtinai kvaila, nes pačiam rašant, komentarų susilaukti yra beprotiškai džiugu ir kiekvienas iš jų labai laukiamas.
    Tikriausiai nekomentuoju dėl tos kvailos straipsnyje įvardintos priežasties – jaučiuosi negalinti kažko toookio pasakyti atitinkama tema. Beje, labai dažnai būna taip, jog sunku parašyti patį pirmą komentarą – vėliau, kuo daugiau komentuoji, tuo lengviau ką nors brūkštelėti po kiekvienu straipsniu, kitaip sakant, tiesiog įsilieji į blog’o nuolatinių skaitytojų bendruomenę.
    Dievaži, gal tikrai reikės pradėti komentuoti dažniau… :))

    1. Labas, džiugu sutikti naują žmogų! 🙂
      Dėl “negalėjimo pasakyti kažką toookio” – gali būti, kad tai, kas tau atrodo savaime suprantama, kitiems būtų kažkas naujo ir kitokio. Ta prasme, nereikia nuvertinti savo nuomonės.

      Man bendravimas teikia labai daug malonumo, ir čia, ir kituose bloguose, bet jei nekomentuoji – bendravimo kaip ir nėra – perskaitai ir lieki vienas su savo mintimis. Žinoma ne visada ir pati pakomentuoju, kartais nenusimanau apie dalykus, kurie aptariami straipsnyje, ar tiesiog neturiu nuotaikos, bet jei turiu minčių – jaučiu malonumą galėdama jomis pasidalinti. Nei kiek nemažesnį, nei tas, kurį jaučiu kai pati sulaukiu komentarų. 🙂 Aš ekstravertas, matyt tai ir internete jaučiasi, ne tik gyvenime.

      Chi chi, kaip supratau į komentaro pabaigą pasidarė smagu, kad pagalvojai, jog reikėtų dažniau? 🙂 Čia visada esi laukiama, jei turėsi noro – rašyk drąsiai 😉

  9. Mano bloginimas toks pripuolamas, bet vis tiek – labai norisi reakcijų, komentarų, pastabų ir, pripažinkim sau, pagyrimų. Pats stengiuosi sureaguoti į kiekvieną (nedaug būna, tai nesunku) komentarą, kur jis bebūtų, blog’e ar FB, ar G+’e. Bet dažniausiai komentarai būna iš gerų draugų. Pastebėjau, kad ir pats dažnai esu linkęs siurbti į save tekstus ir nedemaskuoti savo bagažo, mol “nelygis”.
    Čia turbūt svarbu komentuojančiųjų bendruomenė, jauki atmosfera ir autoriaus priežiūra, kitaip neatsivers tos durys į skaitytojų širdis 😉
    Aš nežinau tiksliai, kuriai kategorijai komentatorių Tavo blog’e priskirti, atrodo esu kelis jau parašęs 😉
    Drąsos ir polėkio rašant, smagau paragauti tokios nuotaikos!

    1. Pradėjusi rašyti blogą maniau, kad tik draugai jį ir skaitys 🙂 Bet iš tiesų tik keli draugai nuolat skaito, ir dar rečiau pakomentuoja. Iš viso gal tik kokių ~10 komentarų yra parašę draugai. 🙂 Gal jie mane per gerai pažįsta, todėl skaityti ne taip įdomu, arba labiau mėgsta gyvą bendravimą – net nežinau.

      Sutinku, kad smagiau komentuoti, kai blogo autorius įsijungia diskusijon, atsako kiekvienam ar beveik kiekvienam.

      Dėkoju už komentarą ir palinkėjimus 🙂 Stengsiuos neprarasti nuotaikos 🙂

  10. Labai smagu turėti daug lankytoju, bet kas žino, kiek yra per daug…?Žinau tiek, kad jei blogas labiau įpareigoja, nei teikia malonumą tau, ilgai jo neberašysi. Didelis komentatorių kiekis gali įpareigoti, juo labiau jei stengiesi sreaguoti ir visiems atsakyti…

    Asmeniškai aš vertinčiau kokybę, o ne kiekybę (tegul mažai komentuojantys ir kalbantys į tema, taip pat man įdomūs žmonės)

    Na o visi kiti… tegul tobulėja su savo komentarais ir bus praleisti… 😀

    P.s pastebėjau kad pas tave susirenka jauki liaudis, siūlau nieko nekeisti

    1. Nesijaučiu labai įsipareigojusi 🙂 Rašau kada noriu, apie ką noriu, pabendravimas komentaruose irgi – ne prievolė, o malonumas. Žinoma, kiaurą parą sėdėti ir stebėti kas čia dedasi nei turėčiau laiko, nei noro – čia juk laisvalaikis, ne darbas. 🙂

      Visiškai sutinku – svarbu ne kiekybė, o kokybė.

  11. Man tai tas komentarų vaikymasis atrodo tokia tuštybių tuštybė. Kai blogeriai ima verkti kad niekas nekomentuoja, ar kad komentuoja blogai, tai darosi panašu į verkiančią blondinę, kuri neva sugaišo dvi valandas makiažui ir šukuosenai, o, matai, nė vienam gatvėje “nepsistojo” į ją bežiūrint… nemanai? Jei nekomentuoda, tai vadinasi neturi ką pasakyti. Tai, kad neturi ką pasakyti nebūtinai reiškia, kad tavo įrašas dėl to nors kažkiek mažiau vertingas!

    1. Todėl niekas nei vaikosi, nei verkia 🙂 Tiesiog įdomu – kaip kiti blogeriai elgiasi su troliais, bei – kodėl kai kurie žmonės niekada nekomentuoja – jei bijo, tai ko. Bet neturiu kuo skųstis, kaip ir straipsnyje minėjau. Nei troliai labai puldinėja, nei kompanijos trūksta 🙂 Nors kai kurių įrašų vertingumu manau galima būtų suabejoti. 😀

    2. Žinote, paskaičius ką parašėte, atrodo, kad priklausote tai žmonių grupei, kuri linkusi kalbėtis su savimi. Tuštybės muge tokio bruožo, aišku, nepavadinčiau, bet ir kito įvardinimo, bent jau etikos sumetimais, neieškosiu.;)

  12. Man irgi aktualus šis nekomentavimo klausimas. Kad būtų aiškiau, lendu į skaitytojo kailį: kodėl aš nekomentuoju?

    1. Įrodyk, kad nesi spameris. Paukščiuką dar uždėti galiu, bet kai reikia suvedinėti žodžius ir skaičius, pataikau iš penkto karto, užknisa juodai.
    2. Jau yra koks 100 komentarų. Nesijaučiu, kad mano nuomonė svarbi.
    3. Straipsnis buvo klaidinančiu pavadinimu, sugaišau laiką ieškodama to, ko nėra.
    4. Iššokantys pop-ups, bėgantys skriptai, reklamos per visus kampus. Nepatinka 🙁

    Esu skaičiusi ir patarimų, kaip skatinti komentarus, pvz. pabaigoje pateikti klausimą. Kol kas nelabai efektyvu.

    1. Taip, tas antispam’o dalykėlis ir man užkliūva kai kuriuose bloguose, kartais tikrai praeina noras komentuoti. 🙂

      Žinoma, reklamų margumynai irgi nepuošia, nors pastebėjau, kad jas galima pateikti taip, kad praktiškai nepastebiu, tikrai neerzina. Svarbiausia kad nebūtų pop-up langų, užlipančių ant straipsnių, milžiniškų flash banerių ir – neduokdie – reklamų su garsu, kurios netikėtai užbliauna ir puslapis būna uždaromas visiems laikams. 😀

      O paskatinimai tikrai nelabai veikia. Matyt jų ir nereikia, kas norės – prisijungs diskusijon, o kas nenori – tik susierzins, jei nuolat bus prašoma “ei, pakomentuokit, ką?” 🙂 Žodžiu įdomu, kodėl vieni komentuoja, kiti ne, bet manau reikia leisti šitam procesui judėti sava vaga, pernelyg nesukant sau galvos.

  13. Ir aš noriu suprasti kodėl vieni komentuoja, o kiti – ne. Ir paskatinti pastaruosius norėčiau, bet tai beviltiškas darbas. Pas mane taip jau susiklostę viskas, kad 34 komentatorių yra žmonės, kuriuos aš žinau asmeniškai. Gi nepažįstami komentuoti tikrai nelinkę. Gal labai garbėtroškiškai pasirodys, bet man keletą kartų kai kas yra pasakę: tu rašai taip, kad diskutuoti nebelieka ką. Atseit pernelyg išsamiai ar analitiškai. Deja, toks paaiškinimas manęs nedžiugina, nes bet kurio rašymo pagrindinis džiaugsmas yra bendravimas, o ne kažkoks virtualus [reiškia nebylus] pripažinimas.
    Kita vertus, kadangi didelė dalis mano rašinukų yra specifiniai, t.y. apie teisę, teisingumą, teisėtvarką ir pan., matant, kad skaitytojų būta daug, bet komentaruose tyla, nesunku nuspėti, kad skaito tie, kurie tiesiogiai susiję su šiomis sritimis ir, ko gero, jiems nelabai patinka mano mintys ir pateikiami faktai. O rašyti kritiškai nenori, nes žino, kad mes, rašeivos, turime pakankamai daug įrankių nuspėti kas rašo komentarą.
    Baigdamas noriu palinkėti Laimės kūdikiui, naujo komentarų impulso. Nes šis straipsnis, regis, tokią pradžią jau padarė.

  14. Oooo, šiek tiek nustebino, kad mano “komentaras laukia patvirtinimo”. Pagal straipsnelyje dėstomas mintis atrodė, kad tai neįmanoma.

    1. Nieko asmeniško, komentarų patvirtinimas yra tik rašant pirmą kartą (arba pasikeitus IP adresui, el. paštui – kai įskiepiui dėl kažkokių priežasčių nepavyksta susieti su ankstesniais komentarais). Priešingu atveju du trečdalius, jei nedaugiau komentarų sudarytų spamerių šlamštas 🙂

  15. Mano wordpressas be mano pastangų išgaudo spamą ir randu jau tik statistinius duomenis apie nereikalingus brukalus.

    1. Taip, vakar truputį tvarkiau blog’ą ir kažkas nutiko – atseit pradėjo eit atgaliniai pranešimai iš naujesnių įrašų į senesnius, bet jų prie komentarų nerodė, tai ištryniau 🙂 Techniniai nesklandumai 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.