Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai

Žinot, aš buvau geras vaikas. Judrus, truputį išdykęs, bet geras – ir mano šunybės dažniausiai būdavo netyčinės. Nors ar vaikas apskritai gali būti blogas? Arba vaiko poelgiai – negeri? Manau, kad viskas priklauso nuo vertintojo, kuris neišvengiamai lygina vieną žmogų su kitu, poelgį su poelgiu, ir susikuria savotišką gėrio ir blogio suvokimo sistemą. Visiškai subjektyvią sistemą.

Rūkas
Rūkas

Vėliau buvau sunkus paauglys. Arba šitaip mane pavadintų dauguma. Vis dar buvau tas pats geras vaikas, tik labiau išstypęs, su aukštesniu IQ ir EQ, užsiauginęs didesnį ego, sukaupęs daugiau patirčių ir palyginimų, jau su sava gėrio ir blogio suvokimo sistema. Kodėl sunkus? Labiausiai todėl, kad man pačiai buvo sunku rasti savo vietą, suprasti kas čia dedasi, kodėl yra šitaip, kodėl turiu elgtis taip ir va kaip. Būtent todėl kartais neklausydavau, būdavau nekontroliuojama, elgiausi ne taip kaip kiti. Dabar kartais pagalvoju apie savo paauglystę, ir nusistebiu, kiek daug į ją tilpo… Ir visa tai, tiek visko – tam, kad galiausiai išsilukštenčiau iš lukšto, apsidairyčiau, išskleisčiau sparnus ir suvokčiau – galiu skristi!

Turiu stulbinančią atmintį. Atsimenu ne tik pavienius nuotykius, bet ir begales įsimintinų ar visiškai neišskirtinių savo dienų. Ir ne miglotai – su visomis emocijomis, mintimis. Pamenu, kaip trylikos mečiau mokyklą. Pamenu, kaip vėl teko į ją grįžti. Kokios beprasmiškos man atrodė kai kurios pamokos, ir kaip dievinau kitas. Kaip žiūrėdavau į save veidrodyje, beviltiškai bandydama įsivaizduoti save dvidešimties ar daugiau. Kaip dūkdavau su savo medžiokliniu šunimi – tais momentais pamiršdavau visus rūpesčius, juokdavausi visa esybe, skuosdavau per pievas, patikėdavau, kad galiu būti bet kas – kas tik panorėsiu. Tada tikriausiai aš ir būdavau labiausiai AŠ – nevaržoma visuomenės standartų, mokytojų reikalavimų, mandagumo ir etikos normų, savo pačios ego ir nepailstančio proto… Tada būdavau laisva ir laiminga.

Bet prasidėdavo nauja diena, ar nauji mokslo metai, ir aš vėl šaudydavau varnas per matematiką, išpiešdavau ne tik visų sąsiuvinių paraštes, bet ir pusę sąsiuvinio, verčiant jį nuo pabaigos, meluodavau, nenorėdama skaudinti artimų žmonių, ir norėdama, kad jie mane labiau mylėtų. Galiausiai turėjo įvykti kažkoks lūžis, ir jis įvyko – tada, kai supratau, kad negaliu apsimetinėti kuo nesu, ir kad nekenčiu meluoti. Nuslėpdavau prastesnį pažymį, bet tai padarius jis mane tiesiog dusindavo – prie nerimo prisidėdavo sąžinė, prie sąžinės prisidėdavo mano vertybių sistema, kurią pati sujaukiau – nereikšmingas paslydimas per kontrolinį darbą visiškai okupuodavo mano protą ir sielą, blaškiausi, nerimavau, būdavau nelaiminga. Dabar suprantu, kad tai buvo vienas svarbiausių mano paauglystės suvokimų – paskui kone viskas išsisprendė, vieni dalykai savaime, kiti – įdedant daugiau darbo, treti – su artimųjų palaikymu ir pagalba.

Prireikė dar daug laiko ir jėgų, kol iš tiesų radau savo vagą. Nesakau, kad buvau depresyvi ar nuolat nelaiminga – kaip tik, visada buvau guvi, bendraujanti, aktyvi mergaitė, tiesiog kartais mano mintys būdavo nelengvos, atrodydavo beprasmiška tai, ką veikiu, o tai savo ruožtu keldavo baimę – kas bus vėliau? Kaip aš suaugsiu, kaip aš dirbsiu, jei man, dar tik paauglei, jau tiek daug kas atrodo nuobodu?

Po mokyklos įstojau ne ten, kur man reikėjo, o kur man reikėjo – dar nežinojau. Žinojau tik, kad tikrai esu ne savo rogėse, o kadangi niekad nebuvau ypatingai disciplinuota man neįdomiose veiklose – niekaip negalėjau ten užsibūti. Matot, dėmesio, susikaupimo ir prisivertimo stoka kartais gali būti labai didelis pliusas – kitaip galbūt būčiau ir baigusi ne savo mokslus, ir tapusi ne savimi. 🙂 Būčiau nelaiminga visą gyvenimą, bet galvočiau: reikia susikaupti ir pakentėti, nes taip turi būti. Bet gi aš tokia nebuvau – buvau maištinga, mečiau, neklausiau ką sako mano artimieji, draugai, dėstytojai – ko gero būčiau nepaklausiusi NIEKIENO nuomonės. Būčiau išklausiusi, suraukusi kaktą, pasakiusi NE trepteldama koja, ir nuėjusi. 🙂

O ką tada? Tada ėmiau veikti tai, kas man ir mano – piešiau, tapiau, lankiau būrelius, kursus, basčiausi po miestą ar mišką, lyjant, sningant ar šviečiant saulei, klausiausi muzikos, skaičiau, lauke gėriau alų prie -15 (sustingo nenugėrus nei pusės – su visomis putomis), esant tiems patiems -15 pūčiau muilo burbulus (nagi, spėkit kas jiems nutinka?), šviečiant pilnačiai kaukiau vilko balsu, vedžiodavau šunį po 10 km kas vakarą… Ir kažkaip – pati nežinau kada ir kaip – radau kur man reikia. Iš pradžių nieko nesupratau, bet dabar pažvelgusi atgal matau, kad pataikiau savo vagon, mane ėmė nešti srovė – iki tol klaidžiojau, braidžiojau, blaškiausi, bet galiausiai radau savo upę. Nei nereikėjo giliai bristi – žengiau kelis žingsnius, mane švelniai pagavo jos srovė ir ėmė nešti. Galėjau ištrūkti, grįžti atgal į pelkėtas vietoves, bet man buvo įdomu kur nuplauksiu, tad po truputį atsipalaidavau ir ėmiau stebėti, kaip situacija po situacijos išsisprendžia mano naudai – vienos būdavo paprastesnės, kitos – atrodydavo beveik kaip stebuklai, mintyse sukeldamos tokias reakcijas kaip nieko sau, kaip taip įmanoma?, arba tokių atsitiktinumų būti NEGALI.

Dabar aš esu tikras laimės kūdikis. Visada tokia buvau, tik ne visada žinojau, kad eilinė pelkė, kurią prieidavau, tikrai veda ten, kur man reikia. Mano blogosios paauglystės savybės visai nebuvo blogos – jos buvo tokios, kokios turėjo būti, kad rasčiau savo upę. Konfliktai, maištavimas, bėgimas iš mokyklos ar namų – buvo tam, kad paruoštų mane ir artimuosius tam, kas bus ateityje. Tam tikra prasme aš nuo vaikystės grūdinau savo tėvelius ne visada būdama paklusni, ir pati mokiausi susitaikyti su nepaklusnumo pasekmėmis, atsirinkti – kada turėčiau klausyti, o kada – klausytis savęs. Tai labai sudėtinga, bet juk mes ir nesame paprasti – kiekvienas su sava charakterio bruožų, troškimų, temperamento, svajonių puokšte.

Įdomiausia tai, kad tie dalykai, kurie visai neseniai nedavė ramybės, klausimai, kurie atrodė neišsprendžiami – dingo. Subyrėjo, tarsi tas lukštas, iš kurio išsilukštenau. Aš juos atsimenu, bet peržengiau ribą ir nebesuprantu, kaip galėjau kažko nesuprasti, kol nebuvau jos peržengusi. Kaip išmokę skaityti, po kurio laiko mes nebesuprantam, kaip kažkada nepažinojom raidžių, arba – kaip kažkada nemokėjom vaikščioti, kalbėti?

Kartais išgirstu klausimą: o kaip žinoti, ar tikrai darai tą, ką turėtum? Užduodu klausimą: ar tau patinka tai daryti, ar jautiesi laimingas? Bet kartais žmonės ir to nežino… Šitai mane trikdo. Įmerkusi kojos pirštą į savo upę, kuri atnešė mane čia – nei sekundei nesudvejojau, ar tai mano – tai buvo akivaizdžiai, neabejotinai mano. Viskas ėjosi kaip per sviestą, atsigavau, atkutau, sustiprėjau, nenustebčiau, jei sužinočiau, kad pagerėjo visi įmanomi mano fizinės sveikatos rodikliai, o jeigu ir ne – tai laimės hormonų, entuziazmo, motyvacijos turėjau tiek, kad užtektų būreliui studentų.

Nesinori sakyti, kad jei to nepajutot – dar neradot savo upės. Jos tikriausiai irgi nevienodai sraunios. Ir neabejotinai – skiriasi mūsų žemėlapiai. Bet neabejoju, kad net jei dabar dairotės pelkėtoje vietovėje, dykvietėje, ar dykumoje – rasite savo kelią, ir savo srovę, kuri atgaivins, padės, ir leis pasimėgaujant atsipūsti, gėrintis reginiu, prieš naujas klajones.

Įrašo “Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai” komenatarų: 28

  1. Skaičiau ir lingavau galvą. Taip tikrai taip 🙂 Ir man taip buvo, ir aš plaukiu sraunia upe, o prieš tai braidžiojau pelkėje, nes žinojau, kad taip turi būti….

    Sėkmės plaukiant į didžiuosiu vandeninus!

  2. Smagu, kad plauki 🙂 Sėkmės ir tau plaukiant į plačiuosius, RagaNaite. 🙂 Net jei pakeliui dar teks kelias pelkes perbrist – dabar jau nebus taip baisu, bent kartą radus gerą srovę, ar ne? 🙂

  3. Tiesiogiai nieko niekam neskatinu, čia pats susigalvojai ir pasidarei išvadas 😀 Jeigu ką tai aš nekalta 😀

  4. Labai patiko, kad atvirai pasakoji 🙂 Manau ne vienas abiturientas, kuriam ne itin gerai sekėsi mokslai, nežinojo kur stoti, nežino kas jo laukia. Nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie jau mokykloje aiškiai mato savo ateitį ir nuosekliai eina link užsibrėžto tikslo. Jei atvirai: aš tikriausiai iki šiol savojo kelio neradau. Kažkada norėjau būti programuotojas, bet su matematika labai prastai. Vėliau reklamos vadyba pasirodė patrauklų. Patinka iki šiol… bet dabar jau norėtųsi stoti į žurnalistiką (tik pasvajoti man). Nors nesvarbu kokią specialybę baigi, svarbu daryti tai, kas tau patinka, kas džiugina ir suteikia prasmę…

  5. Ačiū, Tomai 🙂

    Taip, tikrai nedaug žinau žmonių, kurie baigdami mokyklą jau žinojo ko nori. Dažnas jau pradėjęs studijuoti supranta, kad pakliuvo kažkur ne ten.
    Kita vertus – bent man viskas tik į naudą išėjo, ir tie pasiblaškymai taip pat pasirodo buvo reikalingi – jei nebūčiau pakliuvusi ne vieton, vargu ar taip stipriai vertinčiau studijas ir visą gyvenimą, kai jau radau tai, kas man patinka. Matyt nebūčiau buvusi nei tokia gera studentė, nei su darbais taip sektųsi, nei mokėčiau įvertinti tai ką turiu – būčiau visom prasmėm silpnesnė ir abejingesnė dabar. 🙂

    O šiaip visiškai sutinku – tikrai ne specialybė lemia, ar būsi laimingas, visada gali rasti veiklos, nesusijusios su diplomu – svarbiausia, kad mėgautumeisi tuo ką veiki. 🙂 Šiais laikais gali ir nebaigęs žurnalistikos tapti puikiu žurnalistu, ar rašytoju – jei tau tai įdomu. 😉 O ir studijuot niekada nevėlu, amžiaus cenzo berods visai nėr, o jei ir yra – tai dar labai toli iki tos ribos. Sėkmės toliau ieškant savo mėgstamų veiklų 😉

  6. He : ) Teisybė. Jei gimęs piešt – inžinierium nebūsi. Teko mest inžineriją 4-am kurse likus diplomiam darbui : ) Kažkaip morališkai užsidėjau pliusą jog visą šūdą praėjau, sportinis interesas baigės ir ėmiau veikt tą ką iki tol laikiau hobiu : )

  7. o, dabar jau eina : ) Šiaip tai jo, sutinku su tavim 100%. Gimęs piešt – inžinierium nebūsi, nes paprasčiausiai neįdomu. Mečiau studijas 4am kurse likus diplominam darbui. Sportinis interesas išseko, kai morališkai “nugalėjau” visas studijas. gal dar kada dėl to pačio sportinio intereso apsiginsiu diplomą. Užsiėmiau veikla kuri iki tol buvo hobis, todėl dabar nelabai jaučiu jog dirbu : )

  8. Kažkokiu būdu nepraėjo spam filtro, gerai, kad parašei, nes nežinia kada būčiau pastebėjusi jog šiukšliadėžėj guli normalūs komentarai 🙂 Reiks dažniau patikrint, čia pirmas toks atvejis.

    Šaunu, jog nelabai dirbi – radai save 🙂 Tiesa gali būti, jog po kurio laiko vėl reiks ieškot, mes juk evoliucionuojam, keičiamės, bet jau bus lengviau. 😉

  9. Kokia dar upe? Gimei zmogum ir taskas. Tai, kad geriau parazituoji sistema nei kiti good skill, bet nereikia taip dramatiskai aukstinti sugebejimo isnaudot pige darbo jega, kad uz paisalione nusipirktum kompa madeinchina. Ka tu duodi zmonijai? Tai kad viena firma tures geresni logo ir daugiau parduos vienodai sviecia liusi liu, nes ji ars uz batona vienai ar kitai firmai vienodai. Kitaip sakant liudna kai parazitas dainuoja apie silta pazasti ir linki kitiems to. Gerai, kad yra ka parazituot. Yra zmoniu, mazai, bet yra.

  10. fufeli, nelabai supratau ką vadini parazitavimu? Manai dizainas yra nesvarbu ir neatneša $$$$? Labai gaila Jūsų siauro mastymo. Pažiūrėkit iš ko pvz prancūzai, italai gyvena. Nereikia net apie rūbų dizainą kalbėt. Žinot kiek “Peugeot” automobilių pardavė vien dėl to jog jie “dailiai” atrodo? Žinot kiek žmonių “Apple” nes jie tokie balti ir gražūs?
    Firma uždirba pinigus ir kuria darbo vietas, moka mokesčius, turtėja valstybė. Tuo pačiu remia atradimus, žinot kiek “Nokia” investuoja į naujas technologijas? Tai nieko neduoda žmonijai? Beje, telefonų dizainas pardavimams spėju jog daro labai didelę įtaką. Žodžiu, man gaila laiko daugiau ką rašyti. Linkiu pasveikti ; )

  11. Po fufelio komentaro perskaičiau savo įrašą iš naujo… Nustebau – nejaugi iš tiesų rašau taip, ir apie tai?

    Fufeli, nerašiau apie tai, kokia esu sėkminga dizainerė, kaip brangiai parduodu logotipus, ar kokia esu turtinga. Gaila, jei pasirodė būtent taip, nes iš tiesų turėjau omenyje visiškai ne tai.
    Ne tai – kad radau gerai apmokamą darbą, o tai – kad radau tai, kas mane daro laiminga, kažką, kam jaučiuosi gimusi, kas man atrodo prasminga, kur maksimaliai išnaudoju sugebėjimus, atsiskleidžiu. Paraleliniame gyvenime taip pat sėkmingai galėčiau rašyti apie bet kurią kitą specialybę, nes nėra geresnių ir blogesnių specialybių – tiesiog vienos tinka vieniems, o kitos – kitiems.

    Ką mano darbas ir mano laimė atneša žmonijai? Nesiimsiu spręsti, tebelipu savo laipteliais, tebeieškau tikrosios savęs (ir tebesvarstau ar tai tikrai yra viskas, ką galiu nuveikti), bet neabejoju, kad pirmas žingsnis link to, kad būti naudingam žmonijai ir yra – rasti save. Tiesiog niekur kitur (bent šiuo metu) aš nebūčiau geresnė.

    Mano mėgstama citata: “Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare”

    Beje, jei turi konkrečių argumentų, kaip tapti naudingesne žmonijai – mielu noru išklausysiu. 🙂 Stengiuosi kaip moku, niekad neatsisakau kritikos ar patarimų.

  12. Miciau: narko dyleris irgi ‘turtina’ valstybe. Isnaudoti kvailuma nera turtinti.

    Laimes kudiki: liaukis sedet masturbacijoj kur tik uzmusineji laika ir iseik i pasauli. Taip esi tik niekam tikes kudikis, bet visi gimsta tokie, beda kai tai tesesi, kad suprastum pinigas- priklausomybe nuo kitu. Ne pinigas- dirba galva.

  13. Narko dyleris nelabai turtina. Nes mokesčių nemoka. Tik nuo PVM’o. Ir narko dyleriai smulkūs nekažką užkala, beje.
    Kietay! O kaip reikia “duoti žmonijai”? Gal galite plačiau, jei nesunku.

  14. Trink visus komentarus ir tiek. Neleisk, kad tavo asmeninį kampą terštų, tokie išgamos kaip fufelis. Apskritai nesileiskit į diskusijas su tais, kurie nemoka argumentuotai reikšti mintis. Drėbti nepagrįstą purvą gali kiekvienas.
    Svarbiausia ne kiek uždirbi, svarbiausia, kad darbas būtų mėgiamas.

  15. Nesibarkit 🙂
    Miciau, Tomai, fufelio įdomu pasiklausyt, nepaisant to, kad jis kiek grubokai reiškia savo mintis. Jaučiu, kad kapsto jis giliau, tik susimąstyti reikia. Aišku norėtųsi išsamiau. Šiaip pradinė mano reakcija buvo panaši į Tomo, bet kai geriau pagalvojau – nei kas nors čia ką nors nurašė, nei pasmerkė – tik priminė, kad nereikia užsistovėti, reikia plačiau pažvelgt, aukštesnių, dvasingesnių tikslų turėt – išeit į pasaulį.

    Vertinu tas pastabas, gali būti, kad jei jos būtų pateiktos žymiai gražiau – nebūčiau už jų “užsikabinusi” ir susimąsčiusi. Dabar ne kažin ką aiškiau, bet yra apie ką pagalvoti.

    Beje, būtų įdomu sužinoti ką fufelis veikia gyvenime. Ne tai, kad kokį turi išsilavinimą, rangą ar statusą – o kaip įprasmino save. Jei nepaslaptis. O gal tebėra paieškose?

  16. Mintis čia gal ir buvo. Tik išreikšta negražiai ir be reikalo taip grubiai, nemandagumas visai nereikalingas.

    Jeigu pakreipti taip:

    Ar mąstėte kada apie savo darbo prasmę? Ne pinigus. Gaisrininkas/gydytojas/mokytojas/dėstytojas ir panašios profesijos ne tik uždirba pinigus, bet ir kuria moralinę/dvasinę vertę – padedi žmonėm, stengiesi, kad pasaulyje būtų geriau. O kaip dizaineris? Galbūt galima ir taip pakreipti: jus ir stengiatės, kad būtų gražiau, estetiškiau, suprantamiau, žodžiu prisidedate prie to, kad būtų visiems geriau.

    Jeigu reziumuoti, tai ar galvojate šia linkme, ir ar tai yra svarbu, kad jaustumėtes gerai? Kiek šie aspektai prisideda prie to, kad jaustumeisi komfortabiliai gyvenime ir matytum savo veiklą kaip tinkamą savirealizacijai?

    Jeigu iš asmeniškos pusės: mano profesija ir veikla labai jau mažai užkabina nematerialinės vertės, bet šiame gyvenimo etape man tai netrukdo. Bet kartais susimąstau.

  17. Šįsyk Jono komentaras buvo į brukalus ištremtas 🙂

    Taip, Jonai, susimąstau bent aš apie aukštesnę darbo prasmę. Nors labai sunku ją “pasverti”… Tarkime sukuriu firmos stilių įmonei. Iškeičiam vieną vienetą į kitą – logotipą į pinigus. Jų verslas ima sektis geriau, žmonės vertina naują prekės ženklą, sklinda kalbos apie gerą jų produkciją. Tokiu atveju tai gali paveikti visus įmonės darbuotojus – tai jau daug vienetų. Vienas darbas gali paveikti daugelio žmonių gyvenimus. O tie žmonės savo ruožtu gali paveikti dar kitus žmones – savo šeimas, draugus, artimuosius – pasikeitus jų gerbūviui pasikeičia daug kas. Tačiau ir tai – tik kalbant apie materialią pusę – tai, kas matomiausia, apčiuopiamiausia… Tą kitą pusę įsivaizduoti sunku – bet galbūt (norėtųsi tikėti :)), kad kažkam iš tų keliasdešimties, ar kelių šimtų žmonių (įmonės darbuotojai + jų šeimos) tai atneša daugiau laimės.

    Kitas pavyzdys – socialiniai, nepelno siekiantys projektai. Dabar net terminas yra – socialinis atsakingumas – kai žmonės imasi nemokamai padėti įvairiems socialiniams projektams: našlaičių labdaros portalams, gyvūnų prieglaudoms, sergančių sunkiomis ligomis paramai ir t.t. Skirdamas savo laiką, dirbdamas tai, ką moki geriausiai – prisidedi prie pagalbos daugybei žmonių ar gyvūnų, kuriems ta pagalba reikalingiausia.

    Be to – yra dar vienas niuansas, bet kuriame darbe. Svarbu ne tik tai ką tu darai, o KAIP tu darai. Bet kuris žmogus, tarkime degalinės darbuotojas gali būti labai prasmingai prisidedantis prie žmonijos laimės, jei pasitiks kiekvieną žmogų su šypsena, maloniai pakalbins, pakels ūpą… Žmonės po kurio laiko ims užsukti ton degalinėn ne tik užsipilti degalų – kad ir nusipirkti kavos (o iš tiesų ir ne kavos – šypsenos). 🙂 Esu sutikusiu tokių žmonių – picerijos padavėją, degalinės darbuotoją, teatro bilietų pardavėją, net odontologą – kurių paprastai visi paniškai bijo, o šis tikrai turi bendravimo talentą, ko pasekoje aš ir būrys kitų pacientų dar ir turės gerokai sveikesnius dantis, nes apsilanko pas jį dažniau, nei lankytųsi pas kitą odontologą. 🙂

    O kiek gali duoti, kiek pakeisti viena nuoširdi šypsena, keli geri žodžiai, dalijimasis gera nuotaika? Šito pasverti praktiškai neįmanoma, bet ir nereikia – esu įsitikinusi, kad tai yra neįkainojama, bet be galo prasminga.

  18. Savąją upę labai svarbu surasti. Tik darydamas tai, kas nuoširdžiai patinka, jausiesi laimingas ir tą darbą atliksi geriau už tokį, kurį dirbi tik dėl pinigų, bet be didelio pasitenkinimo. O patirtys, nesvarbu – geros ar blogos, yra nepaprastai svarbios. Jos mums padeda tobulėti ir tapti tuo, kuo esame.

  19. fufelis sudaro įspūdį viskuo nepatenkinto komentatoriaus kuris tik kritikuoti temoka, pats dirba tik už batoną ir vietoj to, kad stengtusi pasiekti kažko daugiau, pila mėšlą kur tik papuola. ka įdomu pats veikia tokio, kad padėtų žmonijai…

  20. Esu labai dėkinga visiems už palaikymą. Bet ko nenoriu – smerkimo. Vertinimo. Svėrimo… Mūsų svarstyklės – subjektyvios. Nepanešiojusi fufelio batų du mėnulius – kaip indėnai sakydavo – negaliu jo teisti. Neveltui jis perskaitė – jam užkliuvo, ir neveltui man užkliuvo – ką parašė jis.

  21. Sėkmės Tau, Ievuk, įgyvendinant užsibrėžtus tikslus 😉
    Tikrai įdomus šis Tavo internetinis dienoraštis – ir nuotaiką pakelia ir susimąstyti priverčia ar kažką naujo, įdomaus sužinoti 🙂 Sėkmės taip ir toliau.
    Šaunuolė, sesut esi 😉

  22. Ačiū, sese 😉 Labai džiaugiuosi, jei randi ką įdomaus ar pasikeli nuotaiką čia apsilankiusi 🙂 Visada maloniai prašom į svečius!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.