Įkvėpta šio Vyginto straipsnelio, noriu pafilosofuoti aktualia tema – kodėl žmonės verčia vieni kitus elgtis taip, kaip kiti nenori? O verčia beveik visi ir beveik visus – dažniau ar rečiau. 🙂
Jau esu rašiusi, kad nuo vaikystės buvau užsispyrusi, kalbant apie nemėgstamus užsiėmimus, negalėdavau susikaupti, jei kažkas man neįdomu, bei priešingai – panirdavau į dominančią veiklą visa širdimi. Tiesą sakant, galbūt man net galėjo būti diagnozuotas lengvesnis ar sunkesnis ADHD (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas).
Bet nebuvo – ir valio, mat Amerikoj tokius vaikus neretai slopina cheminiais preparatais, o mano nuomone nieko slopinti nereikia – toks vaikas tiesiog turi savo požiūrį, jį reikia tinkamai užimti ir nukreipti, ir jis išmoks gyventi pats. Ir bus laimingas. Gal net – tam tikra prasme laimingesnis už „sveikus“ vaikus, nes beveik niekada neužsiims niekuo, kas jam neįdomu – jis tiesiog negalės to daryti, nesusikaups, bus per judrus, ras geresnių užsiėmimų. Ar veikdami kažką, kas mums yra neįdomu, nepatinka, netraukia – neišduodame savęs? O ar išduodami save galime jaustis gerai?
Reikia paminėti, kad nederėtų absoliutinti šių minčių – visada bus dalykų, kuriuos atlikti teks – kažkokie buities darbai, pareigos, vizitai pas odontologą ir panašiai. Galėtume atsisakyti ir jų, bet tuomet teks susitaikyti su pasekmėm. Vyresni nei dešimties metų jau suprantame, kad nustoti valytis dantis būtų labai negerai.
Tačiau kalbu apie tuos kitus dalykus, kuriuos atlikti esame spaudžiami ir verčiami išorinio pasaulio, nes taip priimta, tokios tradicijos, tu turėtum būti toks ir elgtis šitaip. Šeima ir kiti artimiausi žmonės jau nuo vaikystės pradeda mums kartoti tuos žodžius, nors mes muistomės, nenorim, pykstam. O juk tie žmonės dar sako, kad mus be galo myli, ir jei tai tiesa – jie trokšta, kad būtumėm laimingi, ar ne? Bet jei žmogus nuolat spaudžiamas eiti, kur nenori, veikti, ko nenori – jis negali būti laimingas. Nes jis net negali būti savimi – tokiu, koks yra. Priverstas dėvėti kaukę, dirbtinai šypsotis, gniaužti vidinius norus. Čia atskuba racionalus ir logiškas vyresnių šeimos narių paaiškinimas: yra teisės, o yra ir pareigos. Tavo pareiga būti čia ir ten, tada ir tada, tu privalai tą ir šitą. Ir štai taip žmogus po truputį, tyliai ir nepastebimai pamiršta kas jis, koks jis ir praranda didelę dalį savo laimės.
“Doing what you like is freedom. Liking what you do is happiness.” Frank Tyger
Visada yra ir bus veiksmai ir pasekmės. Tačiau svarbiausia yra ne tai, ką tu darai, o tai – kieno vedamas tai darai. Jei tai – kitų spaudimas, reikalavimai, prievolė – tu nebūsi laisvas – nebūsi ir laimingas. Jei tai – tavo apsisprendimas, nes nors ir nenorėjai į giminės balių, bet nusprendei, kad nueidamas šventėn pradžiuginsi senelį, kurį myli – tai jausmai. Vienu atveju ta pati šventė bus kančia, nebūsi savimi patenkintas, jausiesi prispaustas ir prislėgtas, ugdysi savotišką paklusnumą ir vergavimą. Kitu gi – mokysiesi rasti džiaugsmo ir ne pačiuose mėgiamiausiuose dalykuose, ugdysi savo charakterį ir valią. Yra dar ir trečias variantas – neklausyti ir neiti. Jei toks tavo sprendimas. Vien pasakymas tai tavo pareiga man niekad neatrodė įtikinamas. Kas atsitiks, jei neisiu? Ar tikrai kažkas sugrius? Kartais tai tik tušti žodžiai, nežinant kaip kitaip prispausti, žmonės ir patys neretai nesuvokia, kad nebus jokios tragedijos, jei paliks atžalą namie, užuot tempęsi kažkur, kur atseit būti privaloma.
Pavyzdys apie paauglį, kuris nori išmokti groti gitara. Jis džiaugiasi ja, bet pamažu supranta, kad per porą dienų išmokti gerai groti nepavyks.
Situacija 1: tėvai prispaudžia jį, kad turi groti kiekvieną dieną, nuo 15:00 iki 18:00 pagal duotą programą. Vaikis kurį laiką mėgaujasi, paskui pavargsta, galiausiai ima irzti, o jo išsvajotas instrumentas brukamas į rankas jėga, nes taip reikia. Galvą guldau, neužilgo paauglys ims nekęsti gitaros. Jo troškimą groti ir susižavėjimą užmušė spaudimas.
Situacija 2: tėvai parūpina vaikiui mokomosios medžiagos, paaiškina, kad gitara sudėtingas instrumentas, tad reiks laiko norint išmokti gerai groti, pasiūlo mokytoją ir leidžia pačiam spręsti, patardami ir padėdami. Jis groja, nes nori groti, o ne todėl, kad yra verčiamas. Tai nereiškia, kad jis būtinai taps gitaros virtuozu, bet juo tapti gali, jei noras bus pakankamai didelis, nes grodamas jis džiaugsis.
Mano nuomone taip galima nugalabyti beveik bet kokio dydžio pomėgį – vieniems greičiau, kitiems lėčiau. Mėgstamiausia veikla gali tapti atstumiančia – jei veiksi tai jau ne vedamas troškimo, noro mokytis, o tiesiog spaudimo ir prievartos. Nes tai, dėl ko tai veiki – ir jausi. Grodamas dėl malonumo ir džiaugsmo – būsi laimingas. Grodamas dėl spaudimo ir prievartos – jausi spaudimą ir prievartą. Šie jausmai tiesiog pakeis anksčiau buvusį džiaugsmą.
Pasitaiko, kad spaudžiamas paauglys pradžioje priešinasi, o vėliau dėkoja tėvams už tai, kad buvo prispaustas ir kažko išmoko, ima mėgautis pradžioj nemėgta veikla. Taip nutinka tada, kai žmogus išmoksta mylėti tai, ką veikia, ir spaudimą pakeičia naujai atrastas džiaugsmas. Šitas sugebėjimas yra nuostabus, jei tik dažniau mokėtumėm jį pritaikyti… 🙂 Ir tam, kad jį išsiugdytumėm visai nebūtinas spaudimas, galim to mokytis patys, palaipsniui, ieškodami mažo malonumo tose veiklose, kurios būtinos, nors ir nelabai mėgstamos.
Tačiau tokio dalyko kaip prievolė praktiškai nėra. Mes patys turim spręsti ką veiksim ir kur eisim – pasverti potencialias pasekmes ir priimti sprendimą. Jei kas supyks už tai, kad nepadarei kažko, ko jis reikalavo, net paaiškinus, kad šito daryti nuoširdžiai nenori – gal iš tiesų tas žmogus tavęs nemyli, kitaip nereikalautų, kad būtum nelaimingas, o tiesiog priimtų ir mylėtų tokį, koks esi. O ar yra prasmė būti nelaimingu dėl žmogaus, kuris tavęs nemyli?
Ar dažnai veikiate tai, ko veikti nenorite, nes esate spaudžiami? Kaip tada jaučiatės? O gal žinote puikių būdų atsisakyti, nesupykdydami kitų?
Dar būna toks atvejis, kad pradžioj mėgaujiesi, o po to pamiršti/pabosta, nes atrandi kitų įdomybių. Man taip su labai daug veiklų buvo ir iki šiolei dažnai taip pasitaiko. Gal aš toks universalus ir nelemta man kažką labai gerai mokėti/mėgti ir po truputį domiuosi įvairiomis sritimis, kurios teikia malonumą 🙂
Toks tipas neaprašytas pavyzdyje su gitara, o kažkaip aš pradedu galvoti, kad toks esu.
Taip, šitaip būna daugeliui ir su daugeliu užsiėmimų 🙂 Bet tai natūralu – vaikystėj irgi norim išbandyti ir viena, ir kita – o paskui atrandam trečia – taip mokomės ir ieškom savęs ir savo pomėgių. Jei susidomėjimas išblėsta natūraliai – tai viena, o visai kas kita – kai jį užmuša kiti – prievarta. Taip ir potencialūs talentai gali būti sužlugdomi…
Aš irgi turiu tik kelias sritis, kuriomis domiuosi jau seniai ir susidomėjimas nedingsta. 🙂 Čia jau matyt visiškai “mano ir man”, kaip sako. Bet vis atsiranda naujų hobių, kurių daugelis būna trumpalaikiai – pabandau, pažaidžiu ir pamirštu po kiek laiko. 🙂
Retas žmogus paniręs tik į vieną vienintelę sferą taip, kad daugiau niekuo nesidomėtų. Koks lengvai pakvaišęs profesorius ar dėl meno išprotėjęs siurrealistas 😀 Ir tai sunku įsivaizduoti, vis tiek turės dar bent kelis pomėgius, net jei nematomus iš pirmo žvilgsnio.
Atidariau savo bloga!!! Taves ikveptas…. angliskas tik, prasom veizeti:
http://postandrate.com/truth/
Sveikinu! Smagu įkvėpti! 😀
Reikia nepamiršti ir to, kad mes praktiškai nieko nežinom. Veiklų, kuriomis galima užsiimt – begalės, o kiek jų per gyvenimą mes išbandom? Kiek dar atkrenta dėl išankstinio nusistatymo?
Eik ten, kur veda širdis – širdis ne visada būna teisi. Kiek dalykų vaikystėj nenorėjom daryt, nes jie atrodė neteisingi, širdis prie jų netraukė. Man atrodo, kad beveik visus dalykus galima pamėgt, tereikia suprast – ką žmonės, kurie ta veikla užsiima, randa toje veikloje. Viskas yra sukurta žmonių – žmonėms. Čia mano tokia filosofija 😀
Visi aprasymai daugiau ar maziau asmeniski.Nerandu niekur jog kas rasytu aplamai apie zeme,apie jos gyventojus.Koks turetu but pasaulis.Siuo metu ir visais laikais,karai ir politika pirmoi eilei,na o zmones (dauguma) visados blogai gyvena. Taip buvo per amzius.Na o kaip viska pakeist?-apmastymui pateiksiu viena minti. Manau kiekvienas esate girdeja,kad zmogus tai mikro visata.Visata- didelis organizmas,zmogus mini. Zeme su jos gyventojais- tai vienas organizmas(kunas),o zmones, ivairios salys,zemynai,-tai tolygu musu rankm,kojm ir taip toliau.Mes gi mylim save,savo rankas kojas.Na o zemes politika,deja savo zemes(‘savo kuno’)nemyli.Vienos tautos mirsta is bado,kitos pyragais laidosi.Nekalbu apie gamta ir visa kita.
Na kaip jus manot, jaigu zemei gyvent principu vienas organizmas,-ranka,(viena tauta)kojos(kita tauta) ‘kuna’ nesa,galva galvoja ir t.t…manau butu kitap.Nebutu pinigu,nebutu vagysciu,korupcijos.Nebutu prekybos narkotikais.Auksas butu metalas,deimantas geras akmuo stiklui piaut. Neriketu prekiaut antikvarijatais ir t.t,Nebutu karu,nereiktu resursu ginkluotei.
Resursus skirtus ginklutems kodel nenukrept technologijoms,robotams kurie pakestu zmones.
Yra pasaulyja galvos, manau protingos galvos tai supranta,na bet kam tai reikalinga.Mes tik girdim tehnologijos ir demokratija,skampa graziai,na o realiai zmogu pamirsom.Dabar mes kalbam geri vaistai,bet kaip gyvent sveikai,(kad nereiktu vaistu) stiprint zmogaus energetika,zmogaus uzsleptas galimybes. Mokykloja nera nei vienos valandos programoi.Mokslai visi skirti specelybei.Svarbiausia buk geras specelistas,kam ta evoliucija.
Na cia trumpai,galima pasakyd ‘dirva’-apmastyt.kam idomu.
Manau panasiom diskucijom turetu but kok skyrelis ir neabejoju yra zmoniu gal protingesniu uz mane kurie apie tai susimasto.
Visiems geru nauju metu ir viso pacio geriausio linkiu.