Kodėl laimės kūdikis?

Turbūt kiekvienas žmogus laimę interpretuoja savaip. Kažkam laimė – daug pinigų, kažkam – ramūs vakarai. Man laimė pirmiausia asocijuojasi su savirealizacija, kūrybos laisve, galimybe rinktis, savarankiškai priimti sprendimus ir teise būti savimi – nieko neužgniaužiant, nelaužant savo principų – neišduodant ir neskriaudžiant savęs.

Esu labai laiminga būdama freelancere. Tikiu kad ne kiekvienam toks gyvenimo ir darbo būdas tiktų, manau kad yra begalė labai laimingų ofisuose besidarbuojančių kolegų. Darbo ofise teko ragauti ir man – dėl to esu tik dar laimingesnė būdama laisva dabar. Ne todėl kad agentūra būtų buvusi bloga, kolegos nedraugiški, ar atlyginimas mažas – tikriausiai todėl kad aš tiesiog nesutverta ofisui.

Nemėgstu kai šalia yra net keli viršesni kolegos – projektų vadovai, kūrybos direktorius, direktorius. Kam man jie – aš pati noriu būti direktorius. Juokauju. Bet tikrai netoleruoju pakelto tono, spaudimo, moralizavimo ir kitokio lipimo ant galvos, ko beveik neabejotinai retsykiais pasitaiko kiekviename ofise. Į bet kokį veiksmą susijusį su minėtais lipimais ant galvos reaguodavau, reaguoju ir reaguosiu nedraugiškai – jeigu kolega manęs negerbia – ir jis nenusipelno mano pagarbos. Net jei tai direktorius. Tiesa turiu pripažinti kad direktorius su manimi taip nesielgė – gal jis tiesiog ne toks žmogus, arba nujautė kad pasišiaušiu jeigu pakels toną. 🙂 Bet turėjau ypatingai bjaurią senstelėjusią kūrybos direktorę, su kuria eventualiai būčiau susimušusi, jei nebūčiau nusprendusi išeiti.

Nelaiminga jausdavausi ir todėl, kad tikrai įdomių darbų pasitaiko ne kasdien, dažniau tekdavo džiūti prie kažkokios nuobodybės, o mano sielai būtini kūrybiniai iššūkiai – tik tada augu, tobulėju ir jaučiuosi savo vietoje.

Dar, turiu pripažinti, žiauriai nemėgstu anksti keltis. Anksti keltis, ir važiuoti per pusę miesto – lyja, sninga, ar kepina saulė – dar labiau nemėgstu. Tiesa dirbdama, kaip bebūtų keista, buvau labai disciplinuota, ir į darbą vėluodavau ne daugiau nei kiti kolegos (vėluodavo visas ofisas draugiškai – kasdien po 15-20 minučių). Žinoma po darbo tas minutes atsėdėdavom, o neretai ir ilgiau, taigi pykti nebuvo ko. Bet kokiu atveju – dabar galiu keltis kada noriu, atsikėlusi išsimaudyti, papusryčiauti, dar ką nors sumąsčiusi paveikti – o tada sėsti prie darbų – žvali, puikiai nusiteikusi, su arbatos puodeliu rankose. Argi nepuiku? 🙂

Prie darbo ofise minusų galima paminėti ir tai, kad kiekvienas darbas derinamas per visą grandinę žmonių, todėl dažnai tavo pradinė idėja išnyksta, mažai ką domina tavo ambicijos užaugti kaip dizaineriui, sukaupti įspūdingą portfolio – dažniausiai suraukus nosį tenka vykdyti įsakymus, kokie jie neteisingi bebūtų. Geri darbai sugadinami komentaras po komentaro, ir pradirbęs metus suvoki kad turi tik 5 darbus kuriuos norėtum demonstruoti savo portfolio… Freelancindama esu kur kas produktyvesnė šia prasme, kadangi beveik visada bendrauju tiesiogiai su užsakovu ir turiu galimybę argumentuotai apginti darbą. Jeigu agentūroje būdavau patenkinta kas dešimtu darbu, tai dabar kas dešimtu esu nevisai patenkinta – tik tada kai užsakovas būna itin kategoriškas ir užsispyrusiai perša savo idėją.

Apie darbo krūvį nesiplėsiu, bet mano atveju agentūroje jis būdavo virš žmogiškųjų galimybių ribos.

Turėjo ofisas ir pliusų – susipažinau su įdomiais žmonėmis, nemažai ko išmokau. Visada virtuvėlėje turėdavom daugybės rūšių skanios arbatos. Mano darbo vieta buvo jauki, turėjau didelį monitorių, galingą kompiuterį, patogų stalą ir kėdę, o administratorė periodiškai pripirkdavo flomasterių, markerių, pieštukų ir kito gėrio eskizavimui. Mūsų kabinete buvo net minkštas raudonas kilimas!

Bet kaip ten bebūtų – dabar esu kur kas laimingesnė. Galiu ne tik spręsti kada dirbti ir kiek dirbti – nusprendžiu ir su kuo dirbti, su kuo – neprasidėti, kokio projekto imtis, o kurio – atsisakyti. Neretai pasidarau išeiginę vidury savaitės, o normalią darbo dieną randu laiko ir pasigaminti skanius pietus. Nebijodama, kad kas nors pamatys, galiu permesti akimi ką draugai rašo Facebook‘e, pačatinti su kuo nors, arba pertraukėlei pažiūrėti porą klipų Youtube. Mano bendravimas su užsakovais yra kaip kolegos su kolega – niekas nelipa ant galvos, visi yra draugiški, o jeigu būtų kitaip – neprivalau to kentėti. Uždarbis priklauso tik nuo manęs pačios, ir atitenka tik man, o atostogauti galiu nors ir visą vasarą – jeigu tik neatsibos 🙂

Tai štai, esu laimės kūdikis. Neturiu milijono, vis dar tik svajoju apie jaukų nuosavą būstą, bet esu laisva, myliu savo darbą, renkuosi su kuo bendrauti ir dirbti, pati planuoju savo laiką – esu savo likimo kalvė, ir tikiu kad man pavyks nukalti šį tą gero.

20 komentarų

  1. Man labai patiko šitas straipsniukas 🙂 Labai dėkoju už jį 🙂 Beje, jį rekomendavo Kernius Kuolys (ne man tiesiogiai, o jo tinklaraštyje buvo nuoroda į čia) 🙂 Esu dar jauna, studijuoju ir nuolatos galvoju apie tai, kas man ištiesų suteiktų laimės gyvenime. Žinote ką, ogi aš jau esu laiminga ir noriu laimingais daryti kitus 🙂 Noriu sukurti darbo vietą ne tik sau, bet ir kitiems. Idėjų turiu nemažai… Bet investicijų trūksta. Nepasiduosiu!!! 🙂

  2. Kristina – labai džiaugiuosi kad yra žmonių, suprantančių kad savo laimės reikia ieškoti, ir mokančių džiaugtis tuo, ką turi 🙂 Pozityvumas tikrai padės gyvenime 😉 Linkiu didžiausios sėkmės, siekiant savo svajonių ir įgyvendinant idėjas! 😉

  3. Labai ačiū Jums, kad parašėt šitą tekstą, nes net neįsivaizduojat, kiek daug minčių man šovė į galvą, kiek daug supratau 🙂 LABAI JUMS AČIŪ ir linkiu sėkmės 🙂 Esat nuostabi moteris!!! 🙂

  4. Kristina, dėkoju už komplimentus 🙂

    Galima drąsiai į mane kreiptis „tu“ – aš nesijaučiu nei labai suaugusi, nei labai nusipelniusi tokios didelės pagarbos – nors ir labai džiaugiuosi, jei mano mintys gali padėti 🙂

  5. Labas, 10/10 pataikei visas mano mintis, nors neteko padirbėt srityje, kurioje dabar sau šeimininkas ir tai man – pusiau hobis. Bet taip, skaičiau straipsni taip, lyg būčiau pats rašęs 🙂

  6. Wow.. Labai fainas straipsnis, pats kaip tik studijuoju dizaina ir atlieku ivarius uzsakymus, butu idomu isgirsti daugiau tavo patirties 🙂

  7. Sveiki, visų pirma norėčiau išreikšti didžiulę padėką blogo autorei. Tikrai džiugu, kad yra tokių žmonių, kurie dalinasi patirtimi, ir neabejoju, kad šios pastangos pakeis ne vieną gyvenimą. Visi patarimai šaunūs, tik štai kilo vienas klausimas: NUO KO PRADĖTI? Patekau čia per Kerniaus Kuolio tinklaraštį ir mane kamuoja tenai aptariamos problemos. Taigi, tarkim nusprendžiau tapti freelanceriu. Koks būtų pats pirmas žingsnis ieškant paklausos mane dominančioje srityje? Galbūt netgi yra gidas apie tai? Teko regėti svetainę, padedančią organizuotis freelance programuotojams. O kaip dėl pvz. vizualinio meno? Nieko nežinau, nes sėdžiu užsidaręs „rūsyje“. Būtų malonu sužinoti daugiau iš ko nors, kas turi patirties. (^^,)

  8. Freelancinimas irgi ateina su laiku, pvz ash pradejau nuo minimaliu darbu… pradejau juos talpint i FB, td padariau logotipa vienam DJ jis ji irgi fb patalpino, susidomejo kitas, jau buwo pora darbu, tada dar kazkam patiko. Tikslios istorijos nepamenu, bet galiu pasakyti tik tiek, kad reikia daryti tai ka TU nori, darbus reikia publikuoti, dalyvauti konkursuose ir pan. Tada naturaliai busi pastebetas ir TAVES reikes uzsakovams, o ne atvirksciai. Cia mano subjektyvi nuomone, bent jau man taip pavyko. Zinoma FB yra viena is daugelio vietu, reikia nepamirsti forumu, blog’u ir panasiai. Sekmes 🙂

  9. Taip, Tomas teisingai pastebėjo – reikia būti aktyviu, kaupti portfolio (jei neturi realių užsakymų – kurk kažką savo malonumui, tobulėjimui) – svarbiausia turėti ką pasiūlyti ir parodyti. Šiaip kiekvienas turi savo „sėkmės istoriją“, vienintelio, visiems tinkančio recepto ko gero negali būti, bet jei pradėčiau freelancinti dabar – eičiau ten, kur daug gerų, labiau patyrusių kolegų, kur vyksta konkursai, kur galiu gauti argumentuotos kritikos. 🙂
    Yra nemažai projektų, kur renkasi grafikos dizaineriai, fotografai ir kiti menininkai, kelia savo darbus, vertina juos, dalyvauja konkursuose ar tiesiog parduoda darbus. Keletas pavyzdžių: logopond.com, behance.net, 99designs.com, deviantart.com.
    Sėkmės! 😉

  10. Jūrate, freelanceris – laisvai samdomas darbuotojas. Tad freelancinimas – savarankiškas darbas namuose (kartais – išnuomotame ofise) – ne įmonėje. Freelanceris – pats sau direktorius 🙂

  11. Sveika, labai geras staipsniukas, ji radau taip pat Kerniaus tinklarascio deka.

    ar Freelancinimas yra tai, ka nori veikti likusi gyvenima? ir kokios detales apie pvz pensijos kaupima, ar tu esi pasiskelbusi kaip kokia „imone“?

    dar syk – isties puiki iatorija 😉

  12. Smalsi bendrapavarde, labas 😉

    Šiuo metu tikrai neįsivaizduoju savęs niekur kitur, matau save tik freelancere ir vargu ar kas galėtų pasiūlyti man tiek, už kiek sutikčiau parduoti savo laisvę 😀 Bet, žinai, žmonės keičiasi, negaliu garantuoti kad ir po dešimties metų mąstysiu taip, kaip mąstau šiandien. Galbūt pasiilgsiu žmonių šurmulio ofise, o gal kada nors tiesiog nebenorėsiu būti dizainere, arba sumąstysiu sukurti savo įmonę – kas žino… 🙂

    Bazinę pensiją kaupti galima įvairiai – mokant mokesčius nuo autorinių sutarčių, dirbant pagal individualią veiklą, ar sukūrus individualią įmonę.

  13. Super. Saunuole kad isdristi tureti Savo gyvenimo kelia o ne „kaip reikia“, dziugu, kad sekasi. Neprarask to optimizmo ir ambiciju. O visa kita bus PUIKU 😉

  14. Šaunus straipsnis, ačiū! 🙂 Tikiuosi ateityje išgyventi dirbdamas freelanceriu, bet labiau galbūt norėčiau dirbti kažkokiame ofise su kitais bendraminčiais (pavyzdys – HUB Vilnius), visgi pastoviai dirbant vienam būna šiektiek nuobodu 🙂

  15. Į sveikatą, Rolandai 😉 Dėl vienišumo – matyt ir aš ieškočiau kompanijos, bet freelancinam dviese su draugu – tai nenuobodu. O šiaip ilgai viena neišsėdėčiau, man būtina turėt su kuo paplepėt ir pabrainstormint.
    Sėkmės 😉

  16. Autorės išsakytoms mintims pilnai pritariu, nes pati dirbu panašiai. Savarankiškas laiko planavimas perkelia į kitas platumas, atitraukia nuo tos žmonių masės, kuri juda ritmu „8 val. ryto – 5 val. vakaro“. Tačiau straipsnyje parodytos tik gerosios savarankiško darbo pusės. O kur kitas lazdos galas. Tai įvairūs biurokratiniai suvaržymai, visokios deklaracijos, mokesčiai, kartais net nepriklausantys nuo pajamų, ir jokių garantijų dėl būsimo uždarbio.

    Pagal straipsnio skelbimo datą matau, kad su komentaru vėluoju. Todėl būtų įdomu sužinoti, ką autorė apie tai mano dabar.

    1. Šis straipsnis buvo skirtas blog’o pristatymui – kodėl vadinuosi Laimės Kūdikis – todėl jame nenagrinėjau freelancinimo sunkumų. 🙂

      Visiškai sutinku, kad lazda turi du galus. Tiesa, asmeniškai man, pliusų dirbant laisvai samdomą darbą – daugiau, jie didesni, nei sunkumai ir minusai. Tačiau juos taip pat esu paminėjusi daugelyje kitų straipsnių kategorijoje „Darbas“, kaip pavyzdžiui, šiame: https://www.laimeskudikis.lt/dirbti-namie-ar-biure/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.