Mes čia! Arba: nepiktas atsakymas Valdemarui Klumbiui

Kurį laiką perskaičiusi šį straipsnį mąsčiau, bet galiausiai nusprendžiau vis dėlto išreikšti savo nuomonę.

Pradėsiu nuo to, kad kiekviena karta yra kitokia, ir taip turi būti. Senesni žmonės visais laikais sakydavo ir sakys „mūsų laikais to nebuvo…“ ir „na ir jaunimas šiais laikais“. Taip, jaunimas kitoks, nes ir laikai kiti, aplinka kitokia, pasaulis kitoks. Todėl manau, kad yra siaurokas mąstymas smerkti jaunimą žvelgiant iš savo varpinės, ypač – jei pats jau nesi jaunuolis – nes mąstai kitaip, ir pasaulį suvoki kitaip, nei jį suvokia jaunuolis, kuris kurs pasaulį po dešimties metų ar kuria jau dabar. O kuris suvokia pasaulį geriau – ginčytinas klausimas, nes nepaisant vyresnio sukauptos patirties – jaunesnis geriau supranta ir jaučia dabartį, kurioje gimė ir auga, ir kurios suvokimui netrukdo senesnio pasaulio matricų maišalynė.

Būtų tobula, jei jaunas, vyresnis ir senas galėtų kalbėtis, neprimesdami savo požiūrio, jei kiekvienas galėtų mokytis iš kito. Bet tam dar reikia išmokti suprast, kad jaunesnis gali turėti  (ir turi) ko vyresnį pamokyti. 🙂 Kai kuriems tektų paminti savo principus, ir nusimesti nemažai seno pasaulio balasto – kad ne tik jaunas turi gerbti vyresnį, o ir vyresnis turėtų gerbti jauną.

Iš tiesų manau, kad kiekviena nauja karta yra tam tikra prasme pranašesnė už ankstesniąją, kad ir kaip liūdnai kai kam tai gali nuskambėti. Jauni žmonės gimsta ir prisitaiko prie naujo pasaulio savaime, neatsinešdami iš praeities senų stereotipų, atgyvenusių dogmų, ir tiesiog įpročių, kurie susiformavo anksčiau, ir nors nebetinka šiandienai – jų sunku atsikratyti, jie išlenda: kad ir užsukus į valstybinę įstaigą kokia moterėlė prapliumpa rėkti ant kliento. Kas tai? Kodėl ji rėkia – aš esu klientas, iš mano ir kitų klientų pinigų jai mokamas atlyginimas, tad ko ji siunta? Nes tai buvo normalu „prie sovietų“…

Šiuo metu jaunimas neabejotinai geriau valdo kompiuterines technologijas, nei jų tėvai ar seneliai, pažįsta internetą, išnaudoja mobiliųjų telefonų galimybes, savarankiškai išmoksta fotografuoti veidrodiniais fotoaparatais, iš padarytų kadrų dėlioja fotomanipuliacijas, susikuria pirmąją internetinę svetainę būdami -niolikos – ir tai tik maža dalelė to, kuo iš tiesų jaunimas jau pralenkė savo gimdytojų kartą. Jei pažvelgsime plačiau – kuo toliau, tuo daugiau jaunuolių meta darbus ir dirba savarankiškai – freelancina, ko prieš dvidešimt metų ir įsivaizduot nebuvo galima – tokie žmonės tikriausiai būtų buvę išvadinti parazitais. Tačiau pasaulis keičiasi, o kartu ir požiūris – į mokslą, darbą, šeimą – į gyvenimą. Ir toks, atrodytų nereikšmingas dalykas, kaip freelancerių gretų augimas, iš tiesų gali reikšti, ir veikiausiai reiškia labai svarbų momentą – kad sena sistema griūva, kad jauni žmonės nebenori vergauti kitiems, kad jie supranta, jog negyvena tam kad dirbtų, o dirba kad gyventų. Neįsižeiskite tie, kurie dirba biuruose ir mėgsta savo darbą, aš kalbu apie tuos, kuriems toks darbas kančia – dėl senoviškų stereotipų, konkurencijos skatinimo, kolegų kiršinimo, nuolatinio tavo sugebėjimų ir pasiekimų kvestionavimo ir apskritai – darbuotojo įtampos palaikymo – nes tuomet darbas atseit našesnis, kai žmonės gyvena baimėje. Štai ką iš tiesų laikau sovietmečio palikimu, to netoleruoju, ir nematau savęs jokioje tokioje įstaigoje – nes manau kad praėjo laikai, kai žmogus buvo niekas, tik pilkos masės dalelė – šiais laikais žmogus yra asmenybė, kurią privalu gerbti, skatinti jo unikalumą, ir suteikti žmogui būtinų laisvių.

Čia vėl galėčiau pakalbėti apie tai, kad paseno ir visiems vienodų ar labai panašių darbo grafikų aspektas – jei jau seniai žinoma, kad žmonės yra pelėdos ir vieversiai, tai kokio velnio visi turi dirbti kaip vieversiai? Žmonės būna darbingiausi skirtingomis valandomis, kvaila reikalauti, kad žmogus dirbtų ir tomis valandomis, kai yra minimaliai darbingas. Kam tai naudinga, jei nenaudinga nei žmogui, nei jo darbdaviui? Manau nenaudinga niekam, tai yra tiesiog  senų nuostatų likutis, klišė – nebetinkanti šiuolaikiniam žmogui, atavizmas

Tikiu, kad sena sistema nebeveikia, arba veikia ne taip, kaip turėtų, ne tik kalbant apie darbą – ir atėjus laikui grius daug kas. Nes tam, kad gimtų nauja imperija, senoji turi griūti. Tad dabar, bręstant jaunimui, bręsta ir pokyčiai, kurie neišvengiamai ateis, nors ir nežinia kokie bus.

Kitaip tariant – jei jaunimas pasyvus – tikriausiai taip turi būti. O jei maištauja – matyt reikia revoliucijos – taip buvo auštant sovietų sąjungos griūčiai – mūsų tėvų jaunystės laikais. O juk seneliai, matydami roko besiklausančius, ar hipiškas kelnes nešiojančius mūsų jaunus tėvukus taip pat lingavo galvomis: „ką jie daro, į ką tai panašu?“… Išvados – jaunimas buvo teisus, ir elgėsi teisingai. O „senimas“ – mąstė teisingai, žvelgiant tik iš jų atskaitos taško, tačiau bendrai paėmus – mąstė per siaurai, bandė lipdyti savo pasaulėžiūrą naujai kartai – tai negali būti teisinga.

Prieš pabaigdama dar norėčiau pabrėžti jau minėtą momentą – kiekvienas žmogus yra unikalus – tai reikia gerbti ir skatinti. Vadinasi, apskritai neteisinga būtų mintis „Jonas elgiasi neteisingai“ – Jonas elgiasi taip, kaip teisinga elgtis jam. Kiekvienas turim savo gyvenimą, kelią, siekius, vertybes – ir tai, kad visi šie dalykai skiriasi yra normalu. Negalima iš kito reikalauti to, ko reikia tau – kitam reikia visai ko kito… Tad tolerancija – žmogaus išsivystymo ženklas – tai reiškia kad žmogus žvelgia plačiau, mato pasaulį ne tik savo akimis, bet ir kitų. Arba bent jau priima kitus, tokius, kokie jie yra, nesikiša į jų gyvenimą ir neprimetinėja savo požiūrio jiems.

Kantrybės, gerbiami vyresnieji. Mes esam, mūsų daug, mes galvojam. Tiesiog dideli dalykai neįvyksta per dieną – reikia laiko. Supraskite tai, ir nesipiktinkite – kas vyksta – taip ir turi vykti. Viskam savas laikas.

Linkėjimai nuo nepiktos jaunuolės, turinčios būrį unikalių, protingų ir talentingų draugų bei pažįstamų, kurie myli savo gyvenimą ir Tėvynę.

9 thoughts on “Mes čia! Arba: nepiktas atsakymas Valdemarui Klumbiui”

  1. Hm, paskaičiau aš to Klumbio straipsnį, jei taip galima būtų pavadinti :)). Kažkoks klausimų kratinys. Tikėjosi jis sukelti pyktį, sukėlė tik juoką iš mano pusės:). Skaičiau ir galvojau – „Panikuoja dėdulė, matyt supranta, kad jaunimas išsilaksto į kitas šalis, nebebus kas jam pensiją moka“. Aišku gal ir tiktų kai kas iš to straipsnio kai kuriem, kuriuos pažįstu, bet daugiau tai… Sapalionės:)

    Panašiai kaip girdėti bobules gatvėj „Nu ir jaunimas šiais laikais… Palaida bala. Mūsų laikais jau nuo 12 eidavom art laukų, o dabar…“. Ardavot, nes nebuvo jum jokio daugiau pasirinkimo. Ir mes „ariam“, tik perkeltine prasme. Ir „ariam“, ne dėl bobulyčių, ne dėl kažkokio Klumbio, o dėl savęs. Čia yra pagrindinis skirtumas nuo anų laikų. Kaip sovietmety – viskas visų. O dabar reikia būti šiek tiek savanaudžiu, kad pasiekti kažką. Antraip tau visada visi lips ant galvos ir per tave. Pažįstu kelis, kurie yra tiesiog per daug geri kitiems, dėl ko po to tenka kentėt.. Nu bet aš biški nukrypau nuo temos 🙂

    Rašo: „Velniop tokį atsargiai apdairų jaunimą, be jokio pasipriešinimo perėmusį nepatirtą tėvų išmintį!“. Šitas labiausiai prajuokino. Spjaukim ant tėvų išminties ir viską darykim kaip tuo metu atrodo geriau! Iš naujo išradinėkim dviratį, ir stenkimės galva pradaužti tas akmenines sienas, kurias panaudojus tą „nepatirtą tėvų išmintį“ galima tiesiog apeiti.

    Žodžiu, eilinės bobulyčių sapalionės :). Šypseną sukėlė ir tiek. Manau čia yra amžina visų laikų problema, niekada skirtingos kartos viena kitos nesupras. Nebent viskas sustos ir nebesikeis, bet kol kas vyksta viskas atvirkščiai. Per paskutinius 40 metų viskas pasikeitė turbūt daugiau nei per prieš tai buvusį šimtmetį.

    Kartais įdomu pagalvoti, ar senatvėj ir aš nesuprasiu jaunimo? Gal lygiai taip pat šnekėsiu, kaip tos bobulkos gatvėj? Nors ir dabar kartais būna, kad „nekertu“ kokių naujų madų. Tada galvoju „Blemba, senstu“ :)).

    Nepyk, kad čia keletą minčių išliejau ;))

  2. Taip, Vladai, mąstom labai panašiai 🙂 Pagarba už tokį išsamų komentarą – rekordinio ilgumo! 🙂

    Man irgi neduoda ramybės klausimas: „ar ir aš būdama sena nesuprasiu jaunimo?“ – bet žinai, manau kad tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Jei mes augsim dvasine prasme, jausim žmones, būsim tolerantiški, nekišim savo požiūrio kitiems – tai ir pasenę, nors ir tapsim irzlesni – neimsim bambėt ant jaunimo. Tikiuosi 🙂

    Nors visada buvo ir bus visokių ir mūsų tėvų amžiaus – yra labai progresyvių, jaunatviškų, puikiai suprantančių kas vyksta pasaulyje žmonių, o yra per anksti susenusių, nuolat nepatenkintų, piktų pesimistų… Gerbiu ir vienus ir kitus, tik tiek, kad su pirmaisiais be galo smagu pabendrauti, jie mielai dalinasi savo patirtimi ir klausia mano nuomonės, o žvelgiant į antruosius apima liūdesys ir gailestis – jie turėtų būti baisiai nelaimingi, kad dar tokie sąlyginai jauni (kas tie keturiasdešimt – penkiasdešimt metų – žmonės nugyvena ir po šimtą) – o jau viskuo nusivylę…

  3. Pastebėjau, kad bamba ir dažniausiai nepatinkinti viskuo yra tie, kurie supranta, kad nieko iš to gyvenimo nepasiekė. Aš irgi turbūt bambėčiau jei būčiau jau penkiasdešimties ir suprasčiau, kad jau nieko nebepasieksiu, ko kažkada norėjau. Bet kad tas neįvyktų, reikia gyventi dabar! Ir džiaugtis 🙂

    Mano mamai šiais metais suėjo 60, serga parkinsonu, ir paskutiniu metu liga sparčiau progresuot pradėjo, bet ji pati linksma kaip niekada. Džiaugiasi tik, kad mes sveiki, puikiai gyvenam ir kad su savo anūkais (sesių vaikai, ne mano :D) dar gali pabūt. Kad visi tokie linksmi būtų… 🙂

  4. Nu jūs ir pavarot :D. Giriatės, kokie esate šiuolaikiški ir kaip gerai įvaldę šiuolaikines technologijas, bet susigūglinti, kas yra autorius, kiek jam metų, neugebėjote ;). Gal tuomet kiek kitaip galvotumėte.
    Ir, beje, jūsų nuomonės tik patvirtina teiginius, išsakomus straipsnyje – jūs patys pasakėte lygiai tą patį, tik kitais žodžiais ir kita intonacija (ypač gerb. Vladas :)). Negi nesuprantate? Gi šaunūs, protingi, išsilavinę žmonės. Keista.
    Šiaip ar taip, visokių nuomonių yra ir reikia, tai buvo įdomu ir tokią paskaityti. Tuo labiau, kad ji turbūt vyraujanti tarp išsilavinusio ir gyvenime jau pasiekusio jaunimo.

  5. Tai čia yra dar blogiau, kai tik į ketvirtą dešimtmetį įkopęs, o jau bamba kaip sukriošėlis :).

    Skaitant straipsnį net nekilo minčių, kad tokius „pareiškimus“ galėtų rašyt santykinai jaunas žmogus.

  6. Kodėl gi, pagooglinom 🙂 Nors, turiu pripažinti, kad dar keisčiau – kai tokį straipsnį parašo ne penkiasdešimtmetis. 🙂 Suprantu, kad ironijos kartais reikia, ir kad kai kurie be spyrio į minkštą vietą nepajuda iš savo vietos, tačiau…

    Tikrai pritariu kad „visokių nuomonių yra, visokių reikia“. Tik kažkodėl skaitytame straipsnyje to nebuvo. 🙂 Todėl ir gimė mano įrašas – Valdemaro Klumbio straipsnis buvo kraštutinumas į juodąją pusę, o maniškis – į baltąją. Sako kad pasaulyje turi būti harmonija. 🙂 Jei vienas nusiteikęs pabarti – turi būti ir tas, kuris pagirs. Negali būti viskas juoda – ir nėra.

    Tačiau jei VK – Valdemaras Klumbys – labai džiaugiuosi. Net jei ir tik kritikos sulaukiau – net jei mano nuomonė ir bus palaikyta neteisinga, o aš pati – kvaila. 🙂 Todėl, kad visas gyvenimas lyg žaidimas, o kiekvienas mūsų žaidžiame savo partiją, su skirtingos spalvos figūrėlėmis, skirtinguose laukuose, ir su skirtingus taškus metančiu kauliuku. Ir, taip, visi laukai sudaro vieną didelį, o visos figūrėlės – sąveikauja, susitinka, konkuruoja, draugauja – tačiau vis tiek, kiekvienas turi savo tikslą, kelią ir gyvenimą, ir turi daryti tai, kas tinka jam, ir kam jis gimė.

    Visokių yra – visokių reikia 🙂 Ne tik nuomonių – ir pačių jaunuolių, emocijų, charakterių, straipsnių…

  7. Tai jauni žmonės turi tik trykšti optimizmu? Tikrai nemanau. Jei matau blogybes, apie jas ir rašau.
    Jei noriu įspirti į šikną, turiu daryti tai be jokių atsiprašinėjimų ir išlygų. Tai yra efektyvumo sąlyga, stilistinė priemonė tikslui pasiekti. Negi turiu tokius dalykus aiškinti dizainerei :)?
    Ir juk suveikė – daugybė (kaip Bernardinams) komentarų, atbalsiai kitur. To ir siekiau. Gaila, bet gilesnės savianalizės komentatoriams pritrūko, gal ir dėl jaunystės.
    Nebijokite, matau aš ir teigiamų dalykų, ir gražių jaunų žmonių. Deja, sistemos jie nekuria, taip pat ir Laimės kūdikis ;). Susirasti sau patogią landą ir joje laimingai gyventi tikrai įmanoma, bet tik mažumai. Aš, beje, lygiai taip pat darau tai, ką mėgstu, kada noriu (pelėda esmi) ir dar pinigus už tai gaunu. Bet dauguma gyvena visai kitaip, nes tokia yra sistema. Ir man tai rūpi. P. Vladui rūpi tik jis pats, ir todėl aš jo negaliu gerbti. O galų gale toks požiūris niekur neveda: jei aplinkui visi susiraukę, vienas ant kito rėkia, pasiruošę gerkles perkąsti, grūdasi, stumdosi, nesišypso, tai kad ir kaip gerai gyventum pats, tokia aplinka veikia, ir tikrai ne teigiamai. Vakaruose tai jau seniai suprato, o mūsų „pinigų karta“, kaip ir jų tėvai – dar ne. Vadinasi, teks laukti dar kitos kartos, kuri paneigs jus ir mus. Nes tie klausimai taip pat ir mano kartai. Ir sau pačiam.
    O nuomonė nėra kvaila. Ji tiesiog yra tokia, kokia yra. Aš suprantu, kas ją suformavo (visgi istorikas esu). Kitaip turbūt ir negali būti. Bet tai nereiškia, kad ji teisinga.
    Gyvenimas kaip žaidimas? GAlima žiūrėti ir taip. Tik labai jau rimtas tas žaidimas, kartais net mirtinai rimtas.

  8. Beje, žaidime kažkas turi pralaimėti. Norite, kad pralaimėjusį sutryptų minia, dar ir su džiaugsmu? Tuomet tikrai keisti nieko nereikia. Tik linkiu nepralaimėti ir negalvoti apie tuos, kurie pralaimi ;). Tik kad pralaimėti, net ne dėl savo kaltės, gali kiekvienas.

  9. „O galų gale toks požiūris niekur neveda: jei aplinkui visi susiraukę, vienas ant kito rėkia, pasiruošę gerkles perkąsti, grūdasi, stumdosi, nesišypso, tai kad ir kaip gerai gyventum pats, tokia aplinka veikia, ir tikrai ne teigiamai. Vakaruose tai jau seniai suprato, o mūsų „pinigų karta“, kaip ir jų tėvai – dar ne.“ – taip pat galvojau apie tai, ir daug. Todėl, kad nesuprantu: kas iš to pykčio, pagiežos, barnių? Todėl, kad esu optimistė, ir mėgstu šypsotis ir matyti besišypsančius. Ir – nors iš tiesų sistemos nekuriu, bet pastebėjau kad ne tik pikta aplinka daro poveikį, bet ir pozityvumas labai užkrečiamas.
    http://www.youtube.com/watch?v=Cbk980jV7Ao&feature=player_embedded

    Visai neseniai stebėjausi, kad tiek daug bendraamžių ar net jaunesnių nuolat piktinasi, kaip Lietuvoj gyventi bloga. O parašiusi šį įrašą: https://www.laimeskudikis.lt/kodel-lietuvoje-gyventi-gera/
    pamačiau kad nepaisant to, kad bamba – žmonės myli Lietuvą. Man tai vienas maloniausių atradimų, kiekvienas paspaudęs „patinka“ – yra mano brolis, draugas, bendramintis, taip šilta suprasti, kad mūsų šeima didžiulė. 🙂

    Gal tiesiog turim tautinį bruožą daugiau kalbėti garsiai apie tai, kas blogai, nei apie tai – kas gerai. Bet tai nereiškia kad to gerumo nėra, kad jo nematom. Manau istorikas galėtų ir apie šių lietuviškų bruožų priežastis nemažai papasakoti. 🙂 Gal tai susiję su savisauga, su nepasitikėjimu – ir gal būtent šie bruožai jau nekartą pagelbėjo mūsų protėviams išsaugant tautiškumą?.. Stengiuosi įžvelgti šį tą gero ir bloguose aspektuose…

    Žaidimą nebūtinai kas nors turi pralaimėti, ypač – kai tas žaidimas yra gyvenimas. Geriausia, jei išlošia visi žaidėjai. Deja pasitaiko ir pralaimėtojų, tačiau kai kurie ir pralaimi nebereikalo – tam, kad susimąstytų, pasimokytų, atsikeltų ir keliautų toliau, teisingiau. 🙂 Kažkada esu padariusi didelę klaidą, tuo metu ji man atrodė milžiniška, maniau kad praradau kelerius jaunystės metus visiškai veltui, ieškojau savęs ir niekaip negalėjau rasti – bet dabar suprantu kad būtent tos klaidos dėka esu kas esu. Ir greičiausiai būčiau prastesnė, jei tos klaidos nebūtų buvę. 🙂 Taigi nors ir keista, bet reikia mylėti ir savo pralaimėjimus. Tik pirmiau kažko iš jų pasimokyti reikėtų, kitaip be abejo, bus tik bukas pyktis… Mes žaidžiame gyvenimą, o gyvenimas žaidžia su mumis.

    Ačiū už diskusiją, ji, mano galva, pavyko rimta ir įdomi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.