Mieste atsibodo, išsikraustau į gamtą

Ar daug kartų teko kraustytis? Man – nemažai. Ir dabar išsikraustau – žiemosim sode, vasarai grįšim atgal į miestą. Ir žinot, gal ir keista, bet man tai ima patikti.

Kraustymosi bardakėlis
Kraustymosi bardakėlis. Tik maža dalis visko, žinoma.

Kaip gali patikti kraustytis, paklausit? Juk tiek betvarkės, rūšiavimo, nešiojimo, dėliojimo…  Tai štai tame ir reikalas, kad kaskart kraustydamasi peržiūriu visus daiktus, išmetu ko nereikia, o kas reikalinga – surūšiuoju ir sutvarkau. Taip, tai būtų galima padaryti ir tiesiog tvarkantis, tik vargu ar tiek nereikalingų šmutkių išmesčiau, jei nereikėtų visko pergabenti iš taško A į tašką B. 🙂 Kai reikia viską sutalpinti į krepšius, dėžes ir kuprines – imu vertinti situaciją ir daiktų reikalingumą racionaliau. Bent aš. Ir tai, sakyčiau, turiu per daug turto. 🙂

O dar – nemėgstu rutinos. Persikeldama pakeičiu aplinką – tai visada smagu, nauja vieta – naujas įkvėpimas. Visas tas jaukus kuitimasis įsikuriant, knygų, drabužių, pieštukų susidėliojimas, šaldytuvo pildymas, ir ramybės jausmas, mėgaujantis šilta arbata, kai jau visi daiktai savo vietose – tobula tvarka. Neilgam, žinoma, po truputį vėl įsigali kūrybinis bardakėlis. Viena draugė kartą pasakė: „pas tave, Ieva, lyg ir betvarkė, bet ji meniška. Tai ir neaišku ar tau laikas susitvarkyt, ar iš tiesų viskas taip ir turi būti“. Turi turi. 🙂

Na ir šiaip – kurį laiką pagyvenusi mieste pasiilgstu gamtos, o kurį laiką pabuvusi gamtoje – miesto. Visai kaip su metų laikais – vasaros pabaigoj pasiilgstu žiemos, jau imu laukt Kalėdų, o žiemai baigiantis – su nekantrumu laukiu vasaros. Džiaugiuosi, kad yra galimybė pasidžiaugt ne tik vasara/žiema, bet ir miestu/gamta. Gyvenimas sode gerokai skiriasi nuo miestietiško – pėstute iki parduotuvės ten nenukulniuosi (tiesa vieną kartą bandėm – į vieną pusę 4 kilometrai, pirmyn-atgal neblogas žygis gaunasi, o grįžtam juk dar ir su pirkiniais), karštas vanduo gali imti ir pasibaigti, tenka laukti kol boileris prišildys naujo, sniegui užvertus – kiemsargis su kastuvu neateina ir nenukasa, tenka patiems sportuot. Bet kokia ten tyluma, ramuma – ir ne kaip bute, yra ne tik erdvė tarp keturių sienų, bet dar ir veranda, pievelė.

Einu toliau pakuotis savo žaislų. 🙂 Kitą įrašą rašysiu jau iš jaukaus sodo namelio, kai įsikursim.

8 thoughts on “Mieste atsibodo, išsikraustau į gamtą”

  1. Laura, ir yra labai jaukus nedidelis namelis. 🙂 Vien krosnelėj spragsinčios malkos ko vertos… Ir tas keistas pojūtis, kai esi namie, bet taip arti gamtos kaip tik įmanoma – matai kaip temsta, kaip rudenėja, kaip žolytė ima kaltis pavasarį. Mieste šito užfiksuoti nepavyksta, labai daug kas praslysta pro akis ir ausis.

  2. O kas mums, jauniems 😀 Šiaip smagu kartais ką nors daryt atvirkščiai, nei įprasta. Bet mūsų atveju taip aplinkybės susiklostė, čia nėra specialus judėjimas prieš srovę. 🙂

  3. Sėkmės Tau, Ievuk, žiemojant gamtoje 🙂 Tikriausiai ir talentai visu pajėgumu atsiskleidžia tokioje vietoje gyvenant 😉

  4. Ačiū už palinkėjimus 🙂 Pažiūrėsim kaip ten su tais talentais bus, tikiuosi atsiskleis 😉

  5. Nu gamta, gamta 😉 Aplink medžiai, pievutė, paukščiukai čiulba 🙂 Ne vigvame žinoma gyvensim, sodo namelyje, bet kad ne miestas čia tai faktas 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.