Motyvacija, optimizmas ir produktyvumas – neišardoma trijulė

Neseniai vienas Twitter‘io bičiulis užsiminė, kad norėtų paskaityti mano straipsnį apie motyvaciją, optimizmą ir produktyvumą. Užsiminė po to, kai penktadienio vakare pačiulbėjau, jog baigiau savaitės darbus ir esu energinga kaip koks hiperaktyvus kamuolys. 😀 Šiame straipsnyje pabandysiu kiek įmanoma logiškai papasakoti, kaip aš dirbu, kas mane įkvepia, kodėl esu motyvuota ir energinga. Šiek tiek keista logiškai analizuoti tai, ką sugalvojau intuityviai, bet gal bus naudos ne tik man.

Darbas be motyvacijos – kaip atšalusi kava
Darbas be motyvacijos – kaip atšalusi kava

Tad kaip gi susiję šie trys dalykai: motyvacija, optimizmas ir produktyvumas?

Mano gyvenime motyvacija, optimizmas ir produktyvumas žygiuoja koja kojon, o nors vieno nelikus ar stipriai sumažėjus – rezultatai prastėja. Esu girdėjusi sakant, kad motyvacija nesvarbu, svarbu – disciplina. Gal kažkam tai bus tiesa – tik ne man. Disciplinuota galiu būti tik ten, kur man reikia, tik tada, kai man tai įdomu, ir tik tuomet, kai esu motyvuota tai veikt. Liepkit man kažkuo užsiimti – neklausysiu, taip buvo nuo vaikystės, yra dabar ir bus visada. Esu pernelyg maištinga, nesugebu susikaupti ties neįdomiom veiklom – man beviltiška net pradėti veikti kažką, kas netraukia. Šaudysiu varnas, užsisvajosiu, rasiu begalę geresnių užsiėmimų ar įdomių daiktų, į kuriuos galima paspoksoti, ir nieko vis tiek nenuveiksiu. 🙂

Tad disciplina mano gyvenime yra ne varomasis dalykas, o tik pasekmė – kai užsiimu tuo, kam turiu motyvacijos, ką mėgstu ir kur esu produktyvi.

Kaip motyvacija veikia produktyvumą matyt ir taip akivaizdu. Bet dar ji teigiamai veikia nusiteikimą, skatina optimizmą, įkvepia būti ne tik darbingu, bet ir laimingu. Man labai padeda tikslų nusistatymas, sakyčiau tai kertinis motyvacijos (o tuo pačiu ir optimizmo bei produktyvumo) pamato akmuo. Pagrindinis mano tikslas, imantis bet kokio darbo – kad pati būčiau patenkinta rezultatu. Tai elementaru, bet labai svarbu, nes priešingu atveju net pabaigusi darbą nesijaučiu patenkinta, prasideda santykių aiškinimasis su savimi vėlai vakare, abejonės, dvejonės, ir slogūs atsiminimai apie ankstesnę nesėkmę, imantis naujo darbo.

Be to, pažvelgus plačiau – pastoviai tobulėju, kiekvienas mano darbas turi būti geriausias – žinoma, kuo toliau, tuo būsiu stipresnė, optimizmo čia giliai ieškot nereikia, tai tiesiog savaime suprantama, ar ne? 🙂 O koks optimizmas galėtų būti, jei darbus atlikčiau atsainiai, neturėdama tikslo ir nematydama tame prasmės bei ateities? Be tikslo nebūtų ne tik motyvacijos, bet ir optimizmo…

Esu dizainerė, tad mano darbo rezultatus visada vertina dar mažiausiai vienas žmogus – užsakovas. Gali pasitaikyti, kad ir geriausias, mano akimis žiūrint, darbas užsakovui nepatiks. Kitas dizaineris tokią situaciją galbūt įvertintų kaip asmeninę nesėkmę, tai smukdytų jo pasitikėjimą savimi, liūdintų ir kitaip keltų negatyvius jausmus. Mano atveju taip nebus – net jei užsakovas nusivils pasiūlytu darbu – tai nereikš, kad esu dėl kažko kalta ar neįveikusi užduoties. Juk žinosiu, kad šį darbą, kaip ir visuomet – atlikau geriausiai, kaip galėjau. Problema galėjo kilti dėl to, kad skiriasi mano ir užsakovo skoniai, galbūt jam netinka tokia stilistika, gal tiesiog reikia kažko kito ar kitokio.

Net pačiu blogiausiu atveju – jei klientas nuspręstų nebetęsti darbo – man nebūtų dėl ko sau priekaištauti, liktų tik troškimas tobulėti ir mokytis toliau. Be to, reiktų pridurti, kad su tokiom situacijom jau senokai nesusiduriu – kai įdedu tiek pastangų, nuolat tobulėju – dažniausiai užsakovai lieka laimingi, rašo nuostabius laiškus, dėkoja ir džiaugiasi. 🙂

Taigi mane įkvepia, motyvuoja ir optimizmą kelia didysis tikslas – kad kiekvienas darbas būtų dar geresnis. Taip pat skatina grįžtamasis ryšys, kurio sulaukiu iš patenkintų klientų – nuostabu, kai žmogus džiaugiasi. Ir be abejo – troškimas augti kaip dizainerei ir kaip žmogui.

O kaip produktyvumas? Kai esu motyvuota, šypsausi sulaukusi ankstesnio užsakovo laiško, šildo optimistiškos mintys, kad kasdien augu, mėgstu savo darbą – žinoma, mano produktyvumas puikus. Tiesa, kaip produktyvumą „pasverti“? Man visada svarbiausia – darbo kokybė, o ne kiekybė, priešingu atveju didysis tikslas netektų prasmės. Tad pasitaiko, kad atsisakau užsakymo, jei matau, kad kliento prioritetai kiti, ir neturėsiu sąlygų/laiko atlikti puikaus darbo.

Netekusi pagrindinio savo tikslo netekčiau ir motyvacijos bei optimizmo, o tai reikštų, kad išduosiu save, ir nors gausiu atlygį – jausiuosi nusivylusi, galbūt liausiuosi šypsotis ir neturėsiu energijos ateinantiems darbams. Kai pagalvoji – viskas taip susiję

10 thoughts on “Motyvacija, optimizmas ir produktyvumas – neišardoma trijulė”

  1. Trumpiau: Just give me a good reason and I’ll conquer the world. Svarbu, kas ir kokią priežastį duos, ar ji tenkins, bei kokį pasaulį užkariaut norėsi 😀
    Turim vieną dėstytuva, kuris moka „motyvuot“, tai ryt darbą reik nunešt, bet dar net nepradėjau. Kito dalyko užduotis jau prieš penkias dienas atlikęs. Čia šiaip pavyzdys.

    1. Svarbiausia, kad ta priežastis būtų tinkama būtent tau. 🙂 Kitaip bent man nesuveiks, kad ir kokia gera ta priežastis atrodys logiškai mąstant – tiesiog netrauks ir tiek, bus ne mano.

      Sėkmės rašant darbą, kuriam trūksta motyvacijos. Tokiais atvejais man padėdavo pasižadėt sau prizą, jei įveiksiu tą nemėgstamą darbą 😀

      1. Aš to „tinkama būtent tau“ nepraleidau – skaityti „ar ji tenkins“, taip kad nieko naujo. Tiesa, „surasti tai, ko niekada neieškojai“ teko ilgai ieškot gyveno kelyje 😀 Gaila, kad viskas baigėsi ne taip, kaip norėčiau.
        O darbas beveik parašytas ir beveik esu tikras, kad daugiau niekas nepateiks darbo, parašyto tokiu stiliumi 😀
        Prizai manęs neveikia – dažnai nieko nenoriu arba nieko nereikia, nors galėčiau paimt bet ką.
        Be to, man kažkiek keista, jog žmonėms vis dar reikia paaiškinimų, kaip būt laimingiems, kai gali būt laimingi. Nors… kai žmonės pakimba ant „tu gazibilijomilijardinis lankytojas ir laimėjai iPhone6. tereikia atsiųst SMS“, tai pradedi nebesistebėt.
        Ai, noriu patenkint smalsumą: kuo tau buvo naudingas šito įrašo brūkštelėjimas?

        1. Naudinga buvo tai, kad išanalizavau ir logiškai suvokiau kas visgi mane motyvuoja ir įkvepia. Nesakau, kad niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi, bet daug ką dariau intuityviai, o dabar susisteminau ir aiškiai suvokiau. 🙂

          Manau kad dabar būsiu dar labiau motyvuota, optimistiškesnė ir produktyvesnė 😀 Nesu tikra kam šis straipsnis naudingesnis – skaitytojams, ar man pačiai. 🙂

  2. Dėkui už mintis, kuriomis pasidalinai. Galėčiau tik paantrinti, jog tikslų išsikėlimas ir nusistatymas yra itin svarbus motivatorius. Kartais net ir tokios užduotys bei darbai, kurie, iš pirmo žvilgsnio, nėra itin motyvuojantys ir įdomūs, gali pavirsti pačiais įdomiausiais, jei tik išsikeliami teisingi tikslai :).

    1. Nėra už ką, Gintarai. Smagu, kad nuomonės sutampa. Iš tiesų, kai yra tikslas – visai kitaip juda darbai, vidinis varikliukas veda pirmyn 🙂

  3. Man irgi dažnai reikia žinoti priežąstį, kodėl aš ką nors darau. Nes kitaip apskritai nedaryčiau. Čia kaip visiems žinoma pasakėčia apie negrą gulintį po palme ir pas jį ateinantį kapitalistą ir sakantį, eik dirbti, tai galėsi nusipirkt bananų ir nieko neveikti. Tai negras sako, kad bananai man ir taip nukrenta, o aš ir taip nieko neveikiu. Tai kam dirbti? 🙂 Na pasakėčia daug ilgesnė, čia tik esmę surašiau, nes visi ir taip ją yra girdėję tikriausiai. 🙂 Bet man labai gerai paaiškina motyvacijos prasmę.

  4. Oj, kaip tai primena mane.

    Negaliu susikaupti ties niekuo, tik ties ilgom distancijom dviračiu. Lietuvos keliai puikiai tam tinka

    Gi smagiau šiame gyvenime nieko neveikti… :))

    Šiaip siekiant ilgalaikių tikslų pridėčiau prie viso šito gėrio discipliną, pripažinkit, gi nebūna kartais nuotaikos tikslams siekti. Vieną dieną kažko nepadarydamas atitolsti nuo tikslo. 🙂

    Geros dienos,
    daugiau minčių ieškokite dienraštyje 🙂 😛

  5. Pritariu, be tokių savybių toli nenueisi, labai puikus straipsnis.

    Pati dirbu savarankiškai ir asmeniškai visa tai patiriu kasdien, galiu patvirtinti kad žmogaus charakteris yra aukso vetės, visą tai ko reikia norint pasiekti sėkmės slypi mūsų viduje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.