The Last of Us: išgyvenau epišką zombių apokalipsę

Iškart prisipažinsiu, kad nesu užkietėjusi geimerė. Pažaisdavau, bet niekas neįtraukdavo ilgesniam laikui – kaip užeidavo, taip ir praeidavo. Bet kartais vis dėlto pasiilgstu kokio smagaus žaidimo. Tiesa, kadangi mano darbas yra praktiškai vien prie kompiuterio, dar ir po darbo sėdėti prie jo ne visada norisi, tad nusprendžiau įsigyti žaidimų konsolę. Dėl šito irgi teko padvejoti, nes ar tikrai man to reikia, ir aš juk ne tokia jau ir geimerė, ir galų gale – kokią konsolę pirkti, jei jau pirkti?

The Last of Us
The Last of Us

Laimėjo Sony PlayStation 3 – tiesiog dėl to, kad būtent PS skirta dauguma žaidimų, kurie mane domino. Naujausio nepirkau, nes įtariau, kad gali nutikt ir taip, kad po mėnesio naujas žaislas tiesiog atsibos. Na, kol kas neatsibodo 😀 Smagu kartais vakare susėsti dviese ar su didesne kompanija ant sofos ir besišnekučiuojant kažką pažaisti.

Bet užteks apie sofas ir konsoles, norėjau papasakoti apie patį geriausią mano kada nors žaistą žaidimą – The Last of Us. Anot wikipedios tai yra  third person action-adventure survival horror geimas. Veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje – veikėjai keliauja per apgriuvusius, apleistus miestus ir priemiesčius ir turi nuolat galvoti ne tik apie ginklus, šaudmenis ir kitus resursus, bet ir saugotis įvairių priešų. O priešų čia tikrai netrūksta – pradedant įvairių stadijų infekuotaisiais, arba paprasčiau tariant – zombiais, ir baigiant plėšikų grupuotėm ar kitais nedraugiškais žmonėmis. Skaityti toliau: The Last of Us: išgyvenau epišką zombių apokalipsę

Tam-tara-ram! 4 metai!

Tam-tara-ram! Laimės Kūdikis jau ne visai kūdikis, mat ką tik sulaukė ketverių! Valiooo!

Nežinau ar pastebėjot, bet kažkaip taip išeina, kad blog’ą jau antri metai rašau daug rečiau, nei pirmus du metus. Gal ir ne įrašų kiekyje esmė, bet norėtųsi parašyti šiek tiek dažniau. Sąžinė graužia. 😀 Pasistengsiu šiemet pasitaisyti – o jūs galit priminti, jeigu vėl niekšiškai aptingsiu 😀

Papaišymai
R2D2 sutiko kitą simpatišką asmenybę. Iliustracija visiškai ne į temą – jei pasiilgot mano papaišymų.

Kita vertus, turbūt nenuostabu, kad tik pradėjusi rašyti kepiau įrašus vieną po kito, o vėliau šiek tiek aprimau, matyt daugeliui taip būna – pradinis entuziazmas, gal net ir per daug tų straipsnių, tikrai ne visi aktualūs (tiksliau pasakius – kai kurie visiškos nesąmonės :D), bet gi reikia viską patirti ir išsieksperimentuoti, kol susiformuoji kaip bloger‘is – randi savo temas, ribas, stilių. Nesakau, kad aš galutinai susiformavau, bet gal truputį ūgtelėjau? 🙂 Skaityti toliau: Tam-tara-ram! 4 metai!

Kodėl man sunku išmokti programuoti

Šiuo metu Courseroje mokausi Programming for Everybody (Python). Kodėl? Nusprendžiau šiek tiek susipažinti su programavimu, kad geriau suprasčiau kas ir kaip ten vyksta, kad paprasčiau susikalbėčiau su programuotojais ir tiesiog – iš smalsumo. Pabandyt kažką naujo ir visai kitokio. Kursui reikėjo parašyti nedidelį esė, kurio tema – tokia pati kaip šio įrašo pavadinimo, o pats šis įrašas bus tiesiog truputį labiau išvystytas (tikiuosi) minėtas esė.

SIMS‘ai ir įgūdžiai

Žinot video žaidimą The SIMS? Tai štai, aš kartais jaučiuosi visai kaip vienas tų SIMS‘ų – mano gyvenimas susideda iš būtinų poreikių tenkinimo (valgis, miegas, higiena), darbo, laisvalaikio (socialinis gyvenimas, draugai, hobiai). Kiekvienai sričiai yra skirtas stulpelis, rodantis kiek esi alkanas, išsimiegojęs ir t.t. Mes patys nusistatom kiek laiko skirsim kam konkrečiai, pavyzdžiui, galima maitintis vien greit paruošiamu maistu ir neskirti laiko draugams bei giminėms, bet visą tą laiką skirti vieno pomėgio tobulinimui (taip Susan Coin knygoje apie intravertus rašo apie Steve Wozniak‘o gyvenimą, kai jis kūrė kompiuterį Apple I. Po darbo greit suvalgydavo makaronų ir – toliau dirbt).

The SIMS. Gitaristas su įgūdžio progreso stulpeliu virš galvos.
The SIMS. Gitaristas su įgūdžio progreso stulpeliu virš galvos.

Toks SIMS‘as nuolat bus pusiau alkanas, socialiai nelabai patenkintas (ypač, jei jis ekstravertas, kaip aš) ir pavargęs, bet greitai išsiugdys konkretų įgūdį ir aplenks toje vietoje savo kolegą, kuris po darbo dar ir pasigamina skanaus maisto, ir pabendrauja su draugais bei antra puse. O dažniausiai juk ir pomėgių turime ne po vieną. Na ir, pripažinkime, negalime visiškai nustot miegot, praustis ar valgyt tik bomžsriubes, nes priešingai nei žaidime – greičiausiai labai greit susigadinsime sveikatą. Arba tiesiog prarasime bet kokią motyvaciją, nes būsime klaikiai nelaimingi ir nusikalę.

Grįžtam prie programavimo temos. Nenoriu nukrypti į stereotipus, bet tikriausiai visi sutiks, kad daugelis profesionalių programerių (beje – programerių ar programuotojų? Man gražiau skamba programeris) nuo vaikystės veikė kažką, kas bent truputį į tą pusę. Ar ne? Nes man buvo taip – dabar aš grafikos dizainerė, o vaikystėj labai mėgau piešti. Piešimas nėra visiškai tas pats, kas grafinis dizainas, bet tai, kad labai daug piešiau man neabejotinai padėjo. Mano bičiuliai programeriai paauglystėj domėjosi kompais, juos perinstaliuodavo, išbandydavo skirtingas OS, vėliau pradėjo kažką ir paprogramuot, paleist kokį nedidelį puslapį, ftp ar dar kažką. Visa tai irgi nėra tas pats, kas programavimas, bet tai ugdo platesnį suvokimą, tam tikro pobūdžio mąstymą.

Tai štai, dabar situacija yra tokia, kad aš turiu išvystytą vieną įgūdį (grafinis dizainas), ir praktiškai nulinį – kitą (programavimas). Nesakau kad visai nulinį, nes ei – aš juk irgi dirbu su kompiuteriu, ir manau kad esu šiek tiek aukštėliau už visišką noob‘ą. Bet mąstyt kaip programeris dar nesugebu nei iš tolo. 😀 Skaityti toliau: Kodėl man sunku išmokti programuoti

Rory’s Story Cubes – smagus istorijų žaidimas

Rory‘s Story Cubes – linksmas, kūrybingumą skatinantis ir labai kompaktiškas žaidimas 2-12 žmonių, susijęs su bendravimu, o tiksliau – istorijų sugalvojimu ir pasakojimu. Žaidime nėra laimėtojų ir pralaimėjusių, nėra konkuravimo – tai draugiškas žaidimas, kaip ir Dixit. Kita vertus, norintys pakonkuruoti visada ras tam būdą – pavyzdžiui galite varžytis kas sukurs juokingiausią istoriją, arba – ilgiausią.

 Rory's Story Cubes
Rory’s Story Cubes

Pakuotėje rasite 9 kauliukus su 54 skirtingais paveikslėliais. Taisyklės paprastų paprasčiausios – žaidėjas meta visus devynis kauliukus ir pasakoja istoriją iš viršutinių paveikslėlių. Viskas. 😀 Tiesa, istorija turėtų prasidėti žodžiais „vieną kartą labai seniai“, bet šią taisyklę galima pakeisti. Visa kita – fantazijos reikalas. Galima iš anksto susitarti dėl temos, galima kauliukus mesti kartu ar po vieną, galima kurti bendrą istoriją, kai kiti žaidėjai pratęs pirmojo pasakojimą, galima net pačias iliustracijas interpretuot įvairiai,  ir t.t. Skaityti toliau: Rory’s Story Cubes – smagus istorijų žaidimas

Nerd Block – žaislai niekad nesuaugantiems geekams

Susiradau naują smagų pasilepinimo būdą. Pasilepinti juk reikia kiekvienam, ar ne? 🙂 Tai štai, jau tris mėnesius prenumeruoju Nerd Block – kolekcinių žaislų ir smulkmenų rinkinį, kurį gaunu kartą per mėnesį, ir kaskart tai būna tarsi nedidelės Kalėdos.

Nerd Block dėžutės
Nerd Block dėžutės

Dėžutėje visada randu marškinėlius ir dar 4-6 rinktinius daiktus. Viskas būna susiję su geekiškomis temomis: fantastiniai filmai, komiksų herojai, animacija, video žaidimai ir pan. Jei šie žodžiai jums rezonuoja: Star Wars, Star Trek, Batman, LOTR, Hayao Miyazaki – tikėtina, kad ne kartą apsidžiaugtumėt išpakavę dėžutę. Skaityti toliau: Nerd Block – žaislai niekad nesuaugantiems geekams

Buvau Paryžiuje!

Atsipalaidavę paryžiečiai

Paryžiuje žmonės kitokie. Eidami gatve jie švilpauja, suvenyrų krautuvėlės pardavėjas ima dainuoti, per radiją išgirdęs mėgstamą gabalą, jie nepykdami ir be keiksmų apeina užsižiopsojusį ir ant kelio sustojusį turistą. Prie kavinių lauko staliukų, stovinčių taip arti gatvės, kad galima ištiesus ranką pasilabinti su pravažiuojančio automobilio vairuotoju – sėdi ne tik jaunimo kompanijos, bet ir garbaus amžiaus žmonės. Kas po vieną, kas poromis, su taure vyno ar stikliuku stipresnio gėrimo – toks jų vakaro ritualas. Ir tęsiasi jis kiekvieną naktį iki pirmos ar antros – kol užsidaro kavinės, tada klegesys gatvėj aprimsta. Jei šalia nėra naktinio klubo, žinoma. 😀

Naktinis Paryžius
Naktinis Paryžius

Tvarka mieste

Jau pirmą dieną pastebėjom, kad Paryžiaus kvapas kitoks. Tiesą sakant, jei nesi Eliziejaus laukuose, ar kokioje kitoje prabangioje miesto vietoje – tas kvapas nėra malonus. Nors šiukšliadėžių Paryžiuje netrūksta – gatvės šiukšlinos, ne melas yra ir faktas apie šunų krūveles vidury šaligatvio – žiūrėkit po kojomis! Prancūzai myli šunis, matėm jų daug, bet nesivargina surinkti to, ką augintinis paliko pritūpęs. Daug įtartinų balų, net prie pat Luvro – jei tik yra koks užkaboris, ten garantuotai kas nors atliks savo reikalus.

Transportas

Iš pirmo žvilgsnio eismas Paryžiaus gatvėse atrodo chaotiškas: čia zuja ne tik automobiliai ir autobusai, bet ir begalė motorolerių, motociklų ir dviračių. Tiesa sakant, dviem ratais važiuojančių čia daugiau, nei keturiais. Motoroleriai ir motociklai manevruoja drąsiai, kartais net pavojingai, bet automobilių vairuotojai juos saugo – mato ir praleidžia. Skaityti toliau: Buvau Paryžiuje!