Burger explained t-shirts!

Vakar nupiešiau paveiksliuką – for fun. Twitteriečiams ir g+iečiams patiko, keli paprašė wallpaper’io, maniau viskas tuo ir baigsis.

Burger explained
Burger explained

O pasirodo, vienas twitterio bičiulis papostino kūrinėlį Reddit’e, kažkas kitas pasidalino 9gag’e – ir dabar jau nebesuprantu kas vyksta. Daugiau nei milijonas peržiūrų. Trending 9gag’e. Daugybė postų twitteryje ir turbūt kitur. OMG, OMG, OMG!

Ta proga reikia ir blog’e parašyti. Ir marškinėlius ar kitą atributiką pasiūlyti 😀

T-shirts and stuff:

Skaityti toliau: Burger explained t-shirts!

Mėgstamiausių serialų dešimtukas

Wayward Pines – nauja mistinė drama. Mane įtraukė nuo pat pirmų serijų, savotiškai paslaptingas, neaišku kas ir kodėl, klausimų kyla daugiau nei atsakymų. Po kurio laiko paslaptingumo sumažėjo, bet spėjau apsiprasti su istorija ir veikėjais, kurie kai kuriais atvejais pasirodė esą kitokie, nei atrodė iš pradžių. Kai kas lygina šį serialą su Twin Peaks – gal pradžioje ta paslaptinga atmosfera kiek ir primena D. Lynch‘o šedevrą, bet daugiau bendro tikėtis neverta. Tiesiog geras serialas mėgstantiems mistiką.

The Wayward Pines
The Wayward Pines

Game of Thrones – taip taip, aš irgi su mainstream‘u. Nesu mačiusi kito serialo, su tiek ir taip stipriai išvystytų personažų, vietovių, istorijų. Pirmi sezonai daugumai atrodo stipriausi ir aš su jais sutinku – nu bet vis tiek šis serialas ir gražus, ir intriguojantis, ir nenuspėjamas.

Game of Thrones
Game of Thrones

The Americans  – serialas apie sovietų šnipų porą, gyvenančią JAV šaltojo karo metais. Jei šnipai jums asocijuojasi su Džeimsu Bondu – tai čia visai kitokia istorija. Pamatysit, žinoma, ir kaip vykdomos pavojingos užduotys, kaip viskas organizuojama, bet šiaip šis serialas labiau apie psichologinę pusę: kokia slaptojo agento kasdienybė, ką jis išgyvena, su kuo turi susitaikyti ir ką prarasti. Viena vertus tai dviejų priešiškų valstybių karas, tačiau į jį nuolat įsivelia ir kitos šalys, o sprendžiant konfliktą kartais padedama kažkam ne todėl, kad iš tiesų palaikoma jo pozicija, bet siekiant pakenkti pagrindiniam savo priešininkui. Kaip tame posakyje: „mano priešo priešas – mano draugas.

The Americans
The Americans

Elementary. Nors abu serialai apie Šerloką Holmsą geri ir sunkiai palyginami, rinkčiausi šį. Man artimesnis šis Šerlokas, ši Watson ir šie juokeliai. Skaityti toliau: Mėgstamiausių serialų dešimtukas

Vis dar blogerių savireklamos savaitė

Turbūt neatsiras dar negirdėjusio apie blogerių savireklamos savaitę, o aš galbūt būsiu paskutinė prisijungusi, mat šiandien – paskutinė savaitės diena. Na nebent akcija nors ir vadinasi savaitė – tęsis dvi savaites ar dar ilgiau 🙂

Banali nuotrauka, kurią padariau šitam įrašui, nes nieko geresnio nesugalvojau.
Banali nuotrauka, kurią padariau šitam įrašui, nes nieko geresnio nesugalvojau.

Šį reikalą pradėjo ponas Rokiškis ir ačiū jam už tai – bus proga atgaivinti pastaruoju metu retai rašomą tinklaraštį. O dar ačiū Adomui, kuris mane paminėjo labai smagiai: grafinė dizainerė, gitaristė, geekė 😀 Ypatingai džiugu būti pavadintai gitariste – ir taip riesta mano nosis riečiasi dar labiau 🙂

Turbūt daugelis blogerių jau buvo paminėti, kai kurie daugybę kartų, bet aš tikiuosi paminėti ir keletą retesnių. Iš tiesų mano skaitymo įpročiai pastaruoju metu pasikeitė, mat daug seniau mėgtų blogų dabar rašomi retai, o kai kuriuose domina ne visos temos, tad aš ne tai, kad nuolat seku tuos pačius tinklaraščius, o stebiu šaunųjį Poko.lt (kuris stebi visus blogus kiek tik randa) ir skaitau tai, kas sudomina. Bet žinoma, vis tiek turiu kažkiek mėgstamiausių blogų. Skaityti toliau: Vis dar blogerių savireklamos savaitė

The Last of Us: išgyvenau epišką zombių apokalipsę

Iškart prisipažinsiu, kad nesu užkietėjusi geimerė. Pažaisdavau, bet niekas neįtraukdavo ilgesniam laikui – kaip užeidavo, taip ir praeidavo. Bet kartais vis dėlto pasiilgstu kokio smagaus žaidimo. Tiesa, kadangi mano darbas yra praktiškai vien prie kompiuterio, dar ir po darbo sėdėti prie jo ne visada norisi, tad nusprendžiau įsigyti žaidimų konsolę. Dėl šito irgi teko padvejoti, nes ar tikrai man to reikia, ir aš juk ne tokia jau ir geimerė, ir galų gale – kokią konsolę pirkti, jei jau pirkti?

The Last of Us
The Last of Us

Laimėjo Sony PlayStation 3 – tiesiog dėl to, kad būtent PS skirta dauguma žaidimų, kurie mane domino. Naujausio nepirkau, nes įtariau, kad gali nutikt ir taip, kad po mėnesio naujas žaislas tiesiog atsibos. Na, kol kas neatsibodo 😀 Smagu kartais vakare susėsti dviese ar su didesne kompanija ant sofos ir besišnekučiuojant kažką pažaisti.

Bet užteks apie sofas ir konsoles, norėjau papasakoti apie patį geriausią mano kada nors žaistą žaidimą – The Last of Us. Anot wikipedios tai yra  third person action-adventure survival horror geimas. Veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje – veikėjai keliauja per apgriuvusius, apleistus miestus ir priemiesčius ir turi nuolat galvoti ne tik apie ginklus, šaudmenis ir kitus resursus, bet ir saugotis įvairių priešų. O priešų čia tikrai netrūksta – pradedant įvairių stadijų infekuotaisiais, arba paprasčiau tariant – zombiais, ir baigiant plėšikų grupuotėm ar kitais nedraugiškais žmonėmis. Skaityti toliau: The Last of Us: išgyvenau epišką zombių apokalipsę

Tam-tara-ram! 4 metai!

Tam-tara-ram! Laimės Kūdikis jau ne visai kūdikis, mat ką tik sulaukė ketverių! Valiooo!

Nežinau ar pastebėjot, bet kažkaip taip išeina, kad blog’ą jau antri metai rašau daug rečiau, nei pirmus du metus. Gal ir ne įrašų kiekyje esmė, bet norėtųsi parašyti šiek tiek dažniau. Sąžinė graužia. 😀 Pasistengsiu šiemet pasitaisyti – o jūs galit priminti, jeigu vėl niekšiškai aptingsiu 😀

Papaišymai
R2D2 sutiko kitą simpatišką asmenybę. Iliustracija visiškai ne į temą – jei pasiilgot mano papaišymų.

Kita vertus, turbūt nenuostabu, kad tik pradėjusi rašyti kepiau įrašus vieną po kito, o vėliau šiek tiek aprimau, matyt daugeliui taip būna – pradinis entuziazmas, gal net ir per daug tų straipsnių, tikrai ne visi aktualūs (tiksliau pasakius – kai kurie visiškos nesąmonės :D), bet gi reikia viską patirti ir išsieksperimentuoti, kol susiformuoji kaip bloger‘is – randi savo temas, ribas, stilių. Nesakau, kad aš galutinai susiformavau, bet gal truputį ūgtelėjau? 🙂 Skaityti toliau: Tam-tara-ram! 4 metai!

Kodėl man sunku išmokti programuoti

Šiuo metu Courseroje mokausi Programming for Everybody (Python). Kodėl? Nusprendžiau šiek tiek susipažinti su programavimu, kad geriau suprasčiau kas ir kaip ten vyksta, kad paprasčiau susikalbėčiau su programuotojais ir tiesiog – iš smalsumo. Pabandyt kažką naujo ir visai kitokio. Kursui reikėjo parašyti nedidelį esė, kurio tema – tokia pati kaip šio įrašo pavadinimo, o pats šis įrašas bus tiesiog truputį labiau išvystytas (tikiuosi) minėtas esė.

SIMS‘ai ir įgūdžiai

Žinot video žaidimą The SIMS? Tai štai, aš kartais jaučiuosi visai kaip vienas tų SIMS‘ų – mano gyvenimas susideda iš būtinų poreikių tenkinimo (valgis, miegas, higiena), darbo, laisvalaikio (socialinis gyvenimas, draugai, hobiai). Kiekvienai sričiai yra skirtas stulpelis, rodantis kiek esi alkanas, išsimiegojęs ir t.t. Mes patys nusistatom kiek laiko skirsim kam konkrečiai, pavyzdžiui, galima maitintis vien greit paruošiamu maistu ir neskirti laiko draugams bei giminėms, bet visą tą laiką skirti vieno pomėgio tobulinimui (taip Susan Cain knygoje apie intravertus rašo apie Steve Wozniak‘o gyvenimą, kai jis kūrė kompiuterį Apple I. Po darbo greit suvalgydavo makaronų ir – toliau dirbt).

The SIMS. Gitaristas su įgūdžio progreso stulpeliu virš galvos.
The SIMS. Gitaristas su įgūdžio progreso stulpeliu virš galvos.

Toks SIMS‘as nuolat bus pusiau alkanas, socialiai nelabai patenkintas (ypač, jei jis ekstravertas, kaip aš) ir pavargęs, bet greitai išsiugdys konkretų įgūdį ir aplenks toje vietoje savo kolegą, kuris po darbo dar ir pasigamina skanaus maisto, ir pabendrauja su draugais bei antra puse. O dažniausiai juk ir pomėgių turime ne po vieną. Na ir, pripažinkime, negalime visiškai nustot miegot, praustis ar valgyt tik bomžsriubes, nes priešingai nei žaidime – greičiausiai labai greit susigadinsime sveikatą. Arba tiesiog prarasime bet kokią motyvaciją, nes būsime klaikiai nelaimingi ir nusikalę.

Grįžtam prie programavimo temos. Nenoriu nukrypti į stereotipus, bet tikriausiai visi sutiks, kad daugelis profesionalių programerių (beje – programerių ar programuotojų? Man gražiau skamba programeris) nuo vaikystės veikė kažką, kas bent truputį į tą pusę. Ar ne? Nes man buvo taip – dabar aš grafikos dizainerė, o vaikystėj labai mėgau piešti. Piešimas nėra visiškai tas pats, kas grafinis dizainas, bet tai, kad labai daug piešiau man neabejotinai padėjo. Mano bičiuliai programeriai paauglystėj domėjosi kompais, juos perinstaliuodavo, išbandydavo skirtingas OS, vėliau pradėjo kažką ir paprogramuot, paleist kokį nedidelį puslapį, ftp ar dar kažką. Visa tai irgi nėra tas pats, kas programavimas, bet tai ugdo platesnį suvokimą, tam tikro pobūdžio mąstymą.

Tai štai, dabar situacija yra tokia, kad aš turiu išvystytą vieną įgūdį (grafinis dizainas), ir praktiškai nulinį – kitą (programavimas). Nesakau kad visai nulinį, nes ei – aš juk irgi dirbu su kompiuteriu, ir manau kad esu šiek tiek aukštėliau už visišką noob‘ą. Bet mąstyt kaip programeris dar nesugebu nei iš tolo. 😀 Skaityti toliau: Kodėl man sunku išmokti programuoti