Viena didesnių rizikų freelancinant – negauti atlygio laiku, ar net – negauti apskritai. Egzistuoja kelios paprastos taisyklės, kaip apsidrausti nuo nesąžiningos darbo pabaigos:
- Pasirašyk sutartį. Joje turėtų būti nurodyta tiksli suma už konkretų darbą, atsiskaitymo būdas bei terminas.
- Prašyk avanso. Tame nėra nieko gėdingo – prieš pradėdamas darbus tu juk nori būti įsitikinęs kad užsakovas, kaip ir tu, žiūri į darbą rimtai, ir yra nusiteikęs už darbą atsilyginti?
- Neperduok pabaigtų darbinių failų užsakovui, kol neatsiskaitėte, ypač, jei negavai avanso ir neturi pasirašytos sutarties (žodinė sutartis ne tokia svari).
Aptarsiu kelias konkrečias situacijas, galimas liūdnas jų pabaigas, bei kaip to išvengti. Tikriausiai tai nevisi galimi scenarijai, tačiau esmė yra tame, jog pasirinkimai visada yra keli – reikia tik to nepamiršti, ir nenukeliauti pačiu nesaugiausiu keliu.
Pirma situacija. Darbinių failų atidavimas užsakovui, dar negavus pinigų ir nepasirašius sutarties.
Būna neįtikėtinai iškalbingų užsakovų, sudarančių teisingo, sąžiningo, teigiamo žmogaus įspūdį, ir mokančių labai įtikinamai paaiškinti, kad darbas reikalingas tuojau pat. Greičiausiai daugeliu atvejų užsakovas ir neketina tavęs apgauti, tačiau niekad nežinai kada taip gali nutikti, todėl verčiau pasirūpink garantijomis iš anksto.
Patarimas: koks sąžiningas beatrodytų užsakovas – prieš atiduodant darbinius failus patartina turėti sutartį bei darbų priėmimo perdavimo aktą su užsakovo parašais ir antspaudais. Patariu sutartyje nurodyti ir laikotarpį, per kurį užsakovas turi sumokėti sutartą sumą (kitaip jis gali sumokėti kada panorėjęs – neturėsi teisinio pagrindo ginčytis). Turint tokį dokumentą atlyginimą blogiausiu atveju galima išsireikalauti teisme. Dokumento neturint, teismo galima ir nelaimėti – įrodyti darbo autorystę bus sudėtinga. Nebent pasinaudosi penktuoju patarimu.
Antra situacija. Pasirašyti abu autorinės sutarties egzempliorius ir darbų perdavimo aktus, atiduoti atliktus darbus ir laukti, kol užsakovas pasirašęs gražins vieną dokumento egzempliorių.
Rezultatas – pats jokio dokumento neturi, o užsakovui tavęs nebereikia – pas jį ir darbai, ir popieriai..
Patarimas: jeigu situacija tokia, kad nėra galimybės abiem šalims pasirašyti sutarčių tuo pačiu metu – kol neturi vieno sutarties egzemplioriaus su antros šalies parašais – neatiduodi ir failų. Tuomet gausi sutartį su parašais greitai – užsakovui juk reikalingi failai. O tau reikalinga garantija, kad užsakovas nedings su atliktais darbais – ta garantija ir yra galiojanti pasirašyta sutartis, su nurodyta suma bei atsiskaitymo laikotarpiu. Kitas variantas – „atsiskaitome pilnai, ir persiųsiu visus atliktus darbus“.
Trečia situacija. „Jau pervedžiau tau pinigus, bet kadangi naudojuosi kitu banku nei tu – pinigus gausi ryt/poryt. O dabar atsiųsk darbus, nes man jau dega“.
Patarimas: Jeigu neturi pasirašytos sutarties – patarčiau luktelti kol pinigai pasieks sąskaitą. Mandagiai pasakyti galima taip „dėkoju, aš paruošiu tvarkingus failus atidavimui, ir persiųsiu iškart, kai tik pinigai pasieks mano sąskaitą.“ Kažkokia garantija reikalinga, o šiuo atveju tu jos neturi – rizikuoji likti be nieko.
Ketvirta situacija. Nepasitikėk per daug žmogumi, tik todėl kad jis tavo draugo draugas, ar pažįstamo pažįstamas.
Protingi žmonės sako: „kur prasideda pinigai – draugystės baigiasi“, o jis juk net ne tavo draugas. Esu girdėjusi ne vieną istoriją, kaip geri bičiuliai susipyksta dėl to, kad vienas nuvilia kito pasitikėjimą, todėl jei nori kad taip nenutiktų – tiesiog nebūk pernelyg patiklus – elkis profesionaliai, naudokis ne pasitikėjimu, o sutartimis.
Penkta situacija. Jei vis dėlto nutinka tokia situacija, kai nėra galimybės pasirašyti raštiškos sutarties, gauti avanso, ar tenka perduoti pabaigtus darbus anksčiau, nei tai susitvarkei – paskutinis, penktas patarimas:
Paprastas būdas apsaugoti savo darbą, kad užsakovui atsisakius sumokėti atlygį, ir neturint sutarties, galėtum nesunkiai įrodyti autorystę (kai darbas yra naudojamas, nors už jį atsiskaityta nebuvo). Išsiųsk sau adresuotą registruotą laišką, kurio viduje – tavo autorinis darbas. Atsispausdink dizainą, ar tekstą kurį sukūrei, programinį kodą kurį parašei. Gavęs laišką jo neatplėšk, o pasidėk prie dokumentų ir saugok. Jei užsakovas atsisakys sumokėti atlygį – šis neatplėštas registruotas laiškas bus įrodymas, kad dieną, kai buvo uždėtas pašto antspaudas tu jau buvai sukūręs darbą – tad esi jo autorius, nebent užsakovas įrodytų, jog turėjo darbą jau anksčiau.
Esu įkliuvusi į kelias nemalonias situacijas, kai atlyginimas stipriai vėlavo, ar jo taip ir nesulaukiau. Tuomet labai pykau, keikiau „blogus užsakovus“. Dabar į tai žvelgiu šiek tiek kitaip – jei likau apgauta – vadinasi kažką dariau neteisingai – už tai gavau pamoką. Jei būsi pernelyg patiklus – anksčiau ar vėliau kas nors tuo tikrai pasinaudos, tad viskas ko reikia – pačiam pasirūpinti tuo, kas tau svarbu – garantijomis.
Žinoma šie patarimai nėra etalonas, kurio privalu laikytis kiekvieną kartą – situacijos skiriasi, kiekvienas turime užsakovų, kuriais galim pasitikėti šimtu procentų – reikia išmokti nebūti nei pernelyg patikliu, nei paranoišku – to visiems ir linkiu. 😉 Dirbti kur kas maloniau, kai netenka drebėti “ar sumokės man šis žmogus” – esi ramus, motyvuotas ir visada gerai išsimiegojęs 🙂
Aš esu jau porą kartu nusvilęs. Pirmąkart atlikau darbą be avanso, bet iki šiol nesumokėjo, nors žada… Kita situacija: sumokėjo avansą, atlikau darbą, o likusios sumos negavau.
Gal ir kvailai elgiuosi, bet nuo šiol imu pinigus iš anksto visą sumą arba dalimis atlikinėju darbą kai dalimis mokama į priekį, o jei nepasitiki ar pan, jau ne mano problemos. Yra toks posakis: Geriau žvirblis rankoje nei briedis girioje.
Taip, ir aš esu keliskart nusvilusi 🙂 Nors su avansu kol kas viskas tvarkoje – pradedu dirbti gavusi avansą, o pabaigiu ir atiduodu visus failus – kai sumoka likusią dalį.
Ir sumoka klientai iškart visą sumą Tau, jei prašai? Man pasitaiko, kad net į avansą nelabai draugiškai reaguoja, bet kadangi jau laikausi tokio principo, tai pasakau – tokios mano sąlygos, kitaip nedirbu – ir jei nenori mokėti avanso ir pasirašyti sutarties – tiesiog gražiai išsiskiriam. Bet jei iškart visos sumos paprašyčiau – jau įsivaizduoju kaip išpūstų akis naujas klientas 😀
Na ne visada pasitiki, bet naudoju frazę: galite susisiekti su mano klientais, kad įsitikintumėte mano paslaugų kokybe 🙂
Tuomet dažniausiai tingi arba neišdrįsta pasiklausinėti ir sutinka su sąlygomis, o jei vis dėl to paklausinėja rezultatas būna toks pat.
Tik mūsų darbai skiriasi, tu tikriausiai dizainus kuri, o aš parduodu reklamą, todėl gal nelabai tinka visos tavo minėtos situacijos.
labai patiko penktas patarimas su registruotu laišku. paprasta, bet išradinga 🙂 aišku, ne visom situacijom tinka, bet naudinga žinoti tokį būdą.
Taip, geras būdas, aš irgi juo džiaugiuosi ir jau esu naudojusi apsidraudimui 🙂 O tinka dizainui, programavimui, įvairiems tekstams, literatūros kūriniams, vertimams…
Programinis kodas gali būti užšifruojamas, padedamas į serverį, tada paleidžiamas sukurtas interneto puslapis arba aplikacija. Jei klientas nesumoka, jis bandys samdyti kitą programuotoją, keltis į kitą serverį kuriame tavo kodas neveiks arba jo negalės pakeisti. Dar geriau yra tiesiog išjungti skolininkams sukurtas svetaines.
Nors senokas straipsnelis, tačiau prisiminiau vieną situaciją. Kažkada, kai dar dirbau išorinės reklamos srityje, reikėjo ant lango nedidelį užrašėlį užklijuot. Atvažiavau, padariau darbą, sakau na atsiskaitom (iš anksto nebuvau prašęs atsiskaityt nes nedidelis darbas) o užsakovė kiša 50lt mažiau nei buvom sutarę ir teisinasi kad neturi daugiau pinigų!!! :DDD
Ramiu veidu išsitraukiau peiliuką, priėjau prie lango ir priglaudžiau geležtę prie užrašo ir pasakiau kad nusilupsiu tris raides t.y. tiek kiek skolinga :DDD
Būtumėte matę veido išraišką… o kokiu greičiu apkūnoka moteriškė nusirideno atnešt likusios dalies, na beveik kaip sprinterė… :DDD
Kas link spaudos reikalų avanso beveik niekuomet neprašau, o baigęs darbą išsiunčiu peržiūrai mažos raiškos failą (kurio niekur nepanaudosi) ir/arba su aiškiu watermarku, kad įrodyt užsakovui, kad darbas padarytas ir reikia atsiskaityt.
Na nebuvo atvejų, kad nesusimokėtų…
Kai būti uždirbančiu freelanceriu web dizaineriu/programuotoju:
1. Pasirašai sutartį. Jei klientas nenori sutarties – jis nesiruošia mokėti.
2. Gauni 50% avansą. Jei klientas nenori jo mokėti – jis nesiruošia mokėti.
3. Sutartyje numatai delspinigius už kliento vėlavimus
4. Sutartyje numatai jog pasilieki avansą jei klientas užsimano dėl asmeninių priežasčių mesti projektą
5. Iki pilno apmokėjimo programinį kodą laikai savo serveryje
6. Jei klientas naudojasi tuo kodu (linkina savo domeną į tavo serverį) ir nesusimoka – išjungti svetainę ar appsą
7. Jei nemoka ir toliau – kreipiesi į anstolius
7b. Niekada netikėk ką klientas sako apie savo finansinę būklę – meluoja. Eik pas anstolius – jie žino geriau.
8. Netapk kliento draugelis. Jis yra tik pinigų maišas kurį muša tavo lazda ir lauki iškrintant monetų.
9. Bendravimas tik reg. laiškais, emailu ir telefonu; jokių skype, icq ir pan. draugeliškų nesamonių.
Apsnūdęs – linksma istorija su lipdukais 😀 Įsivaizduoju moteriškės veido išraišką 🙂
Taip, su spaudos darbais paprasčiau – derinimui ar tvirtinimui niekad nesiunti tikros rezoliucijos failo, o iš to sumažinto paveiksliuko jokios naudos – jo neatspausdinsi.
Bet va su logotipais, web dizainu – sudėtingiau. Logotipo užtenka nedidelio paveiksliuko, su kuriuo užsakovas gali “pasiplauti” ir susirasti, kas už penkiagubai mažesnę sumą, nei buvot susitarę, tiesiog jį perpieš… Brangiausiai kainuoja idėja, o ne nupiešimas, todėl visada reikia apsidrausti, ypač bendraujant su naujais klientais.
D cup – puikūs patarimai, ačiū! Konkrečiai, aiškiai, ir tiesiai į dešimtuką – visiškai sutinku su visais punktais 🙂 Beje, autorinės sutarties užtenka, kad galima būtų kreiptis iškart į anstolius? Teismo nereikia?
Sutinku su D cup 90%, bet manau negalima į klientą žiūrėt vien tik kaip pinigų maišą. Aišku daug kas priklauso nuo kliento… na pvz turiu keletą pastovių klientų su kuriais sieja itin draugiški santykiai, paremti supratingumu ir pagarba vienas kito darbui… Gaila, kad tokių mažuma.
Jei nėra sutarties – paprašykite apmokėti nors 1 Lt nuo klientui išsiųstos sąskaitos. Tokiu atveju klientas įsipareigos apmokėti visą sumą (vėliau pats arba vėliau per skolų išieškotojus) ir negalės teisintis jog įmonė neturi pinigų, nes 1 Lt nėra dideli pinigai. Jei klientas neapmoka to 1 Lt – jis nesiruošia mokėti ir tuomet Jūs galite daryti ką norite, pvz išjungti jo įmonės svetainę – jis nieko jums nepadarys, nes sutarties nėra. Išjungus svetainę bus aišku ar jam jos reikia ir ar sąskaitoje ištikro nėra pinigų 😀
Jei nėra sutarties – netikėkite kliento grasinimais ir kalbomis apie pseudo žalas – tokių klientas neįrodys jokiame teisme.
Sutartis aktuali tik tuomet kai ji parengta profesionalo. Kiekvieną paprastesnę sutartį galima išvartyti taip, jog tai jūs sumokėtumėte klientui, o ne jis jums.
Niekada netikėkite ką sako klientas, elkitės taip jog nenudegtumėte tuo atveju jei jis meluoja. Visokie vadybininkai ir įmonių vadovai gali būti geri manipuliatoriai norintys jus paversti jų draugeliais kurie padarę vieną dizainą, sekančius dešimt darys už čipsų pakelį – versle draugų negali būti. Visada kreipkitės į klientą Jūs ir palaikykite šaltą dalykinį toną – Jūsų įvaizdis rimto kliento akyse bus tik geresnis.
Turiu ir aš klientų, su kuriais santykiai jau nebėra grynai dalykiški. Nemanau, kad tam reikia priešintis bet kokia kaina – jei bendrauji su žmogumi jau nepirmi metai, atsiranda draugiškesni santykiai – vargu ar tai pakenks. Kaip tik – pastebėjau, kad tai gali būti ir pliusas, nes prisirišęs prie freelancerio klientas nenorės ieškoti jokių kitų freelancerių ne tik dėl pastarojo profesionalumo, bet ir dėl labai gerų santykių. 🙂
Suprantu D cup pastabas dėl oficialumo, dalykiškumo – tai labai logiška, bet vis tiek manau, kad nereikia aklai taikyti šios taisyklės visiems be išimties.
Tiesiog man priimtinesnis šiltesnis bendravimo su žmonėmis stilius – ar jie klientai, ar aš klientė. Ir būdama didelės firmos direktorė – gerbčiau žmones, bet stengčiausi nebūti bejausmė oficialumo mašina – draugiškai patapšnočiau per petį gerai pasirodžiusiam darbuotojui, sveikinčiau žmones jų gimtadienių proga… Pernelyg atsipalaiduoti negalima, bet šiek tiek laisviau bendraujant lengviau sekasi sutarti, susikalbėti, dirbti, mažiau įtampos, komfortabiliau.
Bet koks dalykinis bendravimas prasideda nuo abipusės pagarbos ir oficialumo, tačiau jei perauga į laisvesnę formą – neprieštarauju. Žinoma ir tada lieka sutartys, avansas, mokesčiai ir visa kita – bet smagu, kai užsakovas atsimena mane ne tik, kai prireikia logotipo, bet ir per Kalėdas, brūkšteldamas šiltą žinutę su palinkėjimu. 🙂