Pilko vilko nebijau nebijau nebijau!

Kartą pradinėje mokykloje gavau „vienetą“. Tiksliau maniau, kad gavau. Prisimenu, atrodė, kad gyvenimas sugriuvo, parėjau namo ašarodama, mamai niekaip nesisekė nuraminti, kol galiausiai kartu nuėjome pas mokytoją. Paaiškėjo, jog tai ne vienetas, o „paukščiukas“ – pažymėjimas, jog ta namų darbų dalis patikrinta. Iki tol mokytoja žymėdavo „žiurkę“ – tokią perbrauktą „Z“ raidę, tad pamačiusi paukštį nežinojau kas jis, ir nusprendžiau, jog gavau vienetą. Kažkodėl aukštyn kojom įrašytą – tikrų tikriausią pirmą gyvenime neigiamą pažymį…

Baime
Baimė

Ši kvaila istorija nebūtų verta nei menkiausio dėmesio, jei ne tai, ko ji gali pamokyti. Tai tiesiog pavyzdys, kaip žmogus vienu metu gali kažko paniškai bijoti, manyti, kad tai kone pasaulio pabaiga – o po to suvokti, kad situacija buvo jei ne juokinga, tai bent jau tikrai neverta tokio siaubo ir streso, kurį išgyvenom.

Taigi vieneto tada negavau – palengvėjimas atėjo labai staigiai – ką tik liejau graudžias ašaras, o po akimirkos jau straksėjau namo laiminga, kaip bet kurią kitą dieną. Bet ką, jei būčiau gavusi? Būčiau paliūdėjusi dieną-kitą, o dabar veikiausiai tai būtų visiškai nereikšminga. Ne ką reikšmingiau už „paukštį“. Tiesą sakant vėliau, jau būdama stipriai vyresnė, esu sąmoningai gavusi vienetą – nusprendžiau, kad negalima baigt mokyklos, nei sykio tokio negavus, ir per kontrolinį darbą languotame lapelyje užrašiau savo vardą, pavardę ir nupiešiau besišypsantį veiduką (ne dailės pamokai, žinoma, antraip būčiau gavusi kur kas geresnį pažymį).

Bet kodėl mes apskritai puolame panikuoti dėl dalykų, kurie, kaip paaiškėja vėliau – tėra smulkmenos? O čia, mano galva, labai prisideda aplinka, visuomenės požiūris, auklėjimas. Niekas vaikui neaiškina, kad dvejeto bijoti, kaip velniui kryžiaus, nereikia, kad vienas ar keli prasti pažymiai nesugriaus jo gyvenimo, kad būna žmonių, gabesnių vieniems dalykams, ir silpnesnių kitur. Ne ne, pamenu, kad buvo atvirkščiai – prastai besimokančius suaugusieji akivaizdžiai laikė nepilnaverčiais, visi buvo skirstomi į gabius, vidutiniškus ir „kvailelius“, kurie po mokyklos eis šunims šėko pjauti. Natūralu, kad nuolat tai stebėdamas, išsiugdai aibę pasąmoningų ir sąmoningų baimių, kurios pratrūks kaip buvo man, arba liks pasislėpusios, bet bus nerimo, nepasitikėjimo savimi, ilgalaikio streso priežastimis.

Taip, čia tik vienas nedidelis pavyzdys, mes juk bijome labai daug ko – kas nauja, nepatirta, kas už mūsų iliuzinio saugumo ribų, kas reikalauja pasiryžimo ar pastangų, kas gali sukelti skausmą… O va, dar vienos absurdiškos baimės pavyzdys – daugelis bijo odontologų, arba, liaudiškai tariant – dantistų. Nes jie daro skauda. Kai kurie iš tos baimės, kad gręš, skaudės – neina pas odontologą metų metus. O pasekmė – garantuotas skausmas. Skaudėt tikriausiai pradės dar iki nuėjimo pas dantistą, greičiausiai būtent nepakeliamai skaudantis sugedęs dantis ten ir nuvarys… O jei, kad ir bijodamas, nueitum ten kas pusmetį, kaip rekomenduoja – daugeliu atveju nereikėtų gręžti nieko, ir gal retsykiais – vos vos. Mano išvada – kuo labiau bijai dantisto, tuo dažniau turėtum pas jį lankytis, o ne atvirkščiai. Pati taip ir darau, nes bijau. Tiesa, kuo toliau – tuo bijau mažiau, nes niekada neskauda, o ir tos mano plonos tirtančios kojos atrodo kvailai.

O dar, galbūt esate patyrę, kad jei kažko bijai – būtent tai ir nutinka. Kaip nerangus paauglys, bijantis apsikvailinti prieš bendraamžius – būtinai eidamas už ko nors užkliūna, numeta, nuverčia. Baimė žmogų sukausto, suvaržo, įtampa trukdo tinkamai valdyti savo paties galūnes ar protauti. Kuo labiau bijosi nusišnekėti – tuo labiau tikėtina, kad taip ir nutiks. Ir atvirkščiai – tie, kurie nesijaudina ką apie juos pamanys kiti – atrodo šaunūs, jiems sekasi, jie nekliuvinėja už daiktų, yra sąmojingi, o net nutikus kažkokiam liapsusui –  nepasimeta ir patys pasijuokia iš savęs. Nes jie yra laisvi, nekompleksuoja ir – svarbiausia – nebijo!

Bet kaip tų baimių atsikratyti? Pirmiausia turbūt reiktų jas pažinti, diagnozuoti, suvokti kas kelia baimę. Tiesą sakant, daugelis jų ištirpsta, vos jas pažinus. Su kitomis gali tekti padirbėti daugiau, patikėti, kad bijoti iš tiesų neverta, o ir nelabai yra ko – ta baimė iš tiesų mūsų pačių išpūstas burbulas, užstojantis vaizdą kitapus jo, trukdantis pamatyti, kad jau tuoj šitas dabar siaubingu atrodantis dalykas bus visai nereikšmingas. Kiekvienas esame išgyvenę begalę panašių į mano vieneto istoriją atvejų, bijojome pirmos dienos mokykloje, drebėjome prieš egzaminą ar pirmą kartą sėdę už vairo. O paskui juokėmės iš savęs: „visai nebuvo baisu, ir ko aš drebėjau“.

Gali būti ir tokių baimių, kurios yra tikras iššūkis – viso gyvenimo kova su savimi. Jas taip pat reikia pažinti, priimti, tam tikra prasme – susitaikyti su tuo, kad va, turiu aukščio fobiją, ar ankštų erdvių baimę, ir bandyti po truputį tas baimes mažinti – kad ir po nedidelį žingsnelį, pernelyg neprievartaujant savęs, bet ir neleidžiant baimei kerotis, kaip bjauriai vijoklinei piktžolei.

Įrašo “Pilko vilko nebijau nebijau nebijau!” komenatarų: 15

  1. Man islaisvint prota padejo tai, kad jau kokiu 6 metu buvau labiau apsiskaites uz suaugusius, mat nejau i darzeli, todel vos pramokes skaityti neskaiciau nykstukas pimpukas bla bla, bet rimtas knygas. To uzteko, kad matyciau jog suauge zmones yra tiesiog kvailiai, del to niekada manes neveike visuomenes debilizmo baimes. Bet bijoti aukscio normalu, nes pavojinga hehe. Galima tik ismokt nepanikuoti.

    1. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad protinga prisibijoti (gal net ne tai, kad bijoti, bet saugotis) tik gyvybei pavojingų dalykų ar situacijų. Visos kitos baimės veltui užima protą, vagia laiką, o iš tiesų tėra baimės iliuzijos, kurias patys sukuriam, nuolat apie jas galvodami “šeriam” energija.

      Ir tai, kalbant apie tuos gyvybei pavojingus dalykus – kartais be galo malonu ryžtis tokiems – pralėkt motociklu su vėjeliu, ar lekiant dviračiu nuo kalno trumpam paleist vairą, iššokt iš lėktuvo su parašiutu – žodžiu nugalėt VISAS savo baimes. Tuo momentu pasijunti visiškai laisvas, nesvarbu niekas, tik tu pats ir ta akimirka. Turbūt taip turėtų būti visada.

  2. Na dėl mokslų tai jau man dar lankant mokykla mokiniai tų pažymių visai nebijojo, todėl ir egzus kaip sakoma sufailino – perdaug atsipalaiduot ir nebedėti pastangų į rimtus dalykus irgi nereikia. Straipsnyje išties daug tiesos, nors pats ir neesu susikaustęs, vis dėlto, prireikė laiko įveikti kai kurias baimes. Įveikiau būtent taip ir mąstydamas kaip aprašyta 🙂

    1. Taip, tokių mokinių buvo kiekvienoj klasėj. 🙂 Sutinku, per daug atsipalaiduoti nereikia, bet tam visiškam atsipalaidavimui trukdyti turėtų manau ne baimė, o atkaklumas, kažkokie siekiai, žinojimas ko nori. Iš tiesų galima mokytis puikiai atsipalaidavusiam ir ko gero taip net būtų lengviau, nei nuolat paniškai kažko bijant – dvejeto, pikto mokytojo, pastabų, “karo” namie, kontrolinių… Protui tai nepadeda, kaip ir visam kitam.

      Tarp mano “atsipalaidavusių” bendramokslių būta įvairių – vieni tiesiog tingėjo, kiti nebuvo gabūs, kai kuriems net ir pergyvenant dėl rezultatų – jie negerėjo. Bet buvo tokių, kurie žinojo, kad tiksliųjų mokslų jiems nereiks, ir nesijaudino dėl to – mokėsi tai, kas sekasi, kas svarbu. Aš ir pati iš dalies buvau tokia – mokiausi tai, ką norėjau mokytis. 🙂 Ir viskas puikiai.

      Kartais pagalvoju, kad kai kurie visą mokyklinį amžių praleido zubrindami iki išnaktų – nei socialinių įgūdžių įgijo, nei paauglyste pasidžiaugė, nežinau ar jie dabar laimingi ir sėkmingi, bet man mano vaikystė atrodo turiningesnė ir smagesnė, vietomis nesikeisčiau. 🙂

      1. Tai kaip ir minėjau kitiems irgi nebuvo labai svarbūs egzaminai – Anglijoj braškėms skint ir indam plaut diplomo neprašo. Tau čiuju rimčiausias dalykas – tavo bulka su padevėtais ratlankiais bei kaimo šokiai 🙂

        1. Atsiprasau, panieka be patarimo nepadeda. Pamirsau patarima.

          Rimtas dalykas gyvenime yra vartoti savo smegenys. Egzaminas, bet kokio tipo yra kitu zmoniu vertinimas. Mokyklos/universiteto egzaminai yra dar klaikesni, nes tu turi ciulpti vertintojams(“mokytis”). Tau tai rimta tik del to, jog vienintele alternatyva kuria zinai yra bulka ir sokiai.

          Bet yra kita: http://humantruth.webatu.com

  3. Žmonėms iš prigimties būdingas savisaugos instinktas. Bet kai kurios baimės iš tiesų yra visai nelogiškos. Mano leidykla yra išleidus knygą vaikams apie fobijas. Kaip mes juokėmės turinį pamatę. Pasirodo yra netgi česnakų, vandens, dantų ir dar visokio plauko fobijų. Ir iš kur jos atsiranda?

    1. Cha cha, česnakų gal vampyrai bijo? 😀 Grafo Drakulos chebra. 😀

      O ką daro dantų bijantys bijau ir pagalvoti… Spiegia šypseną pamatę? Čia jau man rodos nenormalios fobijos, sukeltos kažkokių smegenų sutrikimų.

      Nemokantys plaukti/prasti plaukikai bijo vandens, bet ne iš čiaupo, o gylio vandens tenkiniuose. Logiška – jei prastai plauki – bijai paskęsti, taigi gelmės sukelia baimę dėl savisaugos. Koks ten posakis yra, kad dažniau paskęsta būtent geriausi plaukikai, o ne prasti – mat šie tiesiog bijo ir saugosi.

  4. Smegenu sutrikimu. Bijoti kringelio ant popieriaus tikrai manau labiau smegenu sutrikimai nei bijoti danru kurie kanda ir pleso mesa.

  5. Teisingai buvo pasakyta pavyzdyje su odontologu. Kuo labiau kažko bijai, tuo dažniau turi tai daryti. Prie visko priprantama, taip pat ir prie baimės. Išeina taip, kad kartais baimės neatsikratysi, o tiesiog priprasi. Bet jei nustosi daryti tai, ko bijai, ta baimė vėl atsiras 🙂

    1. Čia vadintųsi “prisijaukinau baimę” 🙂 Gal ir variantas. Nors matyt nevisais atvejais tinka, jei bijodamas gylio, bei būdamas prastas plaukikas nusispjausi į sveiką protą – gali nebesugebėt parplaukt iš ežero vidurio. Bet jei imsi lankyti baseiną su instruktorium – išmoksi gerai plaukti, ir tuo pačiu baimė išnyks. Arba bent sumažės dešimteriopai. 🙂
      O odontologas tai labai logiška, mat kuo dažniau eini – tuo mažiau susiduri su skausmingom procedūrom – tuo mažiau bijai, nes jau iš anksto žinai, kad viskas bus gerai, bijoti paprasčiausiai nėra ko. 🙂

  6. Tikrai žmonėms iš prigimties būdingas savisaugos instinktas. Bet kai kurios baimės iš tiesų yra visai nelogiškos. Pas mus leidykla yra išleidus knygą vaikams apie fobijas. Kaip mes juokėmės turinį pamatę. Beje, pasirodo yra netgi česnakų, vandens, dantų ir dar visokio plauko fobijų. Ir iš kur jos atsiranda?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.