Žymos - draugai - Archyvas - Laimės kūdikis

Vis dar blogerių savireklamos savaitė

Turbūt neatsiras dar negirdėjusio apie blogerių savireklamos savaitę, o aš galbūt būsiu paskutinė prisijungusi, mat šiandien – paskutinė savaitės diena. Na nebent akcija nors ir vadinasi savaitė – tęsis dvi savaites ar dar ilgiau 🙂

Banali nuotrauka, kurią padariau šitam įrašui, nes nieko geresnio nesugalvojau.

Šį reikalą pradėjo ponas Rokiškis ir ačiū jam už tai – bus proga atgaivinti pastaruoju metu retai rašomą tinklaraštį. O dar ačiū Adomui, kuris mane paminėjo labai smagiai: grafinė dizainerė, gitaristė, geekė 😀 Ypatingai džiugu būti pavadintai gitariste – ir taip riesta mano nosis riečiasi dar labiau 🙂

Turbūt daugelis blogerių jau buvo paminėti, kai kurie daugybę kartų, bet aš tikiuosi paminėti ir keletą retesnių. Iš tiesų mano skaitymo įpročiai pastaruoju metu pasikeitė, mat daug seniau mėgtų blogų dabar rašomi retai, o kai kuriuose domina ne visos temos, tad aš ne tai, kad nuolat seku tuos pačius tinklaraščius, o stebiu šaunųjį Poko.lt (kuris stebi visus blogus kiek tik randa) ir skaitau tai, kas sudomina. Bet žinoma, vis tiek turiu kažkiek mėgstamiausių blogų. Skaityti toliau: Vis dar blogerių savireklamos savaitė

Rory’s Story Cubes – smagus istorijų žaidimas

Rory‘s Story Cubes – linksmas, kūrybingumą skatinantis ir labai kompaktiškas žaidimas 2-12 žmonių, susijęs su bendravimu, o tiksliau – istorijų sugalvojimu ir pasakojimu. Žaidime nėra laimėtojų ir pralaimėjusių, nėra konkuravimo – tai draugiškas žaidimas, kaip ir Dixit. Kita vertus, norintys pakonkuruoti visada ras tam būdą – pavyzdžiui galite varžytis kas sukurs juokingiausią istoriją, arba – ilgiausią.

Pakuotėje rasite 9 kauliukus su 54 skirtingais paveikslėliais. Taisyklės paprastų paprasčiausios – žaidėjas meta visus devynis kauliukus ir pasakoja istoriją iš viršutinių paveikslėlių. Viskas. 😀 Tiesa, istorija turėtų prasidėti žodžiais „vieną kartą labai seniai“, bet šią taisyklę galima pakeisti. Visa kita – fantazijos reikalas. Galima iš anksto susitarti dėl temos, galima kauliukus mesti kartu ar po vieną, galima kurti bendrą istoriją, kai kiti žaidėjai pratęs pirmojo pasakojimą, galima net pačias iliustracijas interpretuot įvairiai, ir t.t. Skaityti toliau: Rory’s Story Cubes – smagus istorijų žaidimas

Kanarėlės For Dummies

Baisiai ilgai nerašiau nieko blog‘ui, galvojau – parašysiu smagų straipsnį apie kanarėles. Išėjo kažkoks tutorial‘as, kaip jas auginti. 😀 Tai žodžiu, pirma keletas trumpų faktų apie mano augintinius, o tada – minėta informacija, kuri gal būt bus aktuali tiems, kurie galvoja apie naują – sparnuotą – draugą. Kaip žinia, auginu dvi kanarėles – Feniksą ir Snaigę, susipažinkite. 🙂

Feniksas choleriškesnis už Snaigę – jis nuolat pykstasi su savo atspindžiu veidrodyje, Snaige, ar tiesiog be priežasties.
Pykdamasis su savimi veidrodyje Feniksas elgiasi kaip kolibris – plakdamas sparnais kybo ore priešais veidrodį ir piktai keikia savo atspindį. Ir dar kaukštelna jam snapu.
Feniksas generuoja nežmoniškus decibelus – jo giesmės melodingos, bet tokios skardžios, kad būdamas šalia jauti savo ausų būgnelius.
Mėgstamiausia Fenikso muzika – rokas, gitara gyvai, o mėgstamiausia daina – Marijono Mikutavičiaus „Krepšinio himnas“.
Tačiau jis taip pat mielai pritaria fenui, arbatinukui, dulkių siurbliui, dušui ir kone bet kokiam kitam triukšmui.

Skaityti toliau: Kanarėlės For Dummies

Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu

Kuo dirbi?

Kodėl žmonės taip mėgsta naujos pažinties metu užduoti būtent šį klausimą? Jei nedalyvauju pokalbyje dėl darbo (tiesa, tokiu atveju darbdavys jau žinotų, į kokią vietą pretenduoju), ar startuolių renginyje, kur visi ieško komandos narių – kodėl tam nepažįstamam žmogui įdomu, ką aš dirbu? Ir ar tikrai jam įdomu?

Man tai visada atrodė keistas įprotis, tapęs norma. Tiesą sakant, prieš paklausdama „ką dirbi?“ sugalvočiau ne vieną klausimą, atsakymas į kurį man būtų įdomesnis ir daugiau papasakotų apie asmenybę, nei profesija. Pavyzdžiui: ką tu mėgsti; kuom užsiimi laisvalaikiu; kas tau patinka; koks tu esi; apie ką svajoji?

Pasakodamas apie savo pomėgius žmogus neabejotinai būtų nuoširdesnis ir labiau atsipalaidavęs, nei kalbėdamas apie darbą, juolab, jog ne kiekvieno svajonės šioj srity išsipildo, ir ne kiekvieno profesijos apibūdinimas skamba įdomiai. Be to – bent man tikrai įdomu, ką mėgsta veikti skirtingi žmonės. Štai, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojas – sužinojusi jo profesiją nelabai bežinočiau ko paklausti – bet gal laisvalaikiu jis yra aistringas keliautojas, galintis papasakoti ne vieną linksmą nuotykį iš įspūdingų kelionių po egzotiškus kraštus, pasidalinti patyrusio keliautojo patarimais, parodyti keletą išmaniajame telefone turimų fotografijų iš paskutinės išvykos. Net nelabai svarbu ar mano ir pašnekovo pomėgiai sutaps – įdomu būtų pabendrauti ir su oreiviu, nors niekad nesu skridusi nei sklandytuvu, nei kitokia skraidykle, ir su žmogumi, kuris mėgsta piešti, kaip ir aš. Skaityti toliau: Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu

Eik ten, kur veda širdis

Įkvėpta šio Vyginto straipsnelio, noriu pafilosofuoti aktualia tema – kodėl žmonės verčia vieni kitus elgtis taip, kaip kiti nenori? O verčia beveik visi ir beveik visus – dažniau ar rečiau. 🙂

Ar ilgai gitarą įsimylėjęs paauglys gros priklausys nuo to, kodėl jis gros

Jau esu rašiusi, kad nuo vaikystės buvau užsispyrusi, kalbant apie nemėgstamus užsiėmimus, negalėdavau susikaupti, jei kažkas man neįdomu, bei priešingai – panirdavau į dominančią veiklą visa širdimi. Tiesą sakant, galbūt man net galėjo būti diagnozuotas lengvesnis ar sunkesnis ADHD (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas).

Bet nebuvo – ir valio, mat Amerikoj tokius vaikus neretai slopina cheminiais preparatais, o mano nuomone nieko slopinti nereikia – toks vaikas tiesiog turi savo požiūrį, jį reikia tinkamai užimti ir nukreipti, ir jis išmoks gyventi pats. Ir bus laimingas. Gal net – tam tikra prasme laimingesnis už „sveikus“ vaikus, nes beveik niekada neužsiims niekuo, kas jam neįdomu – jis tiesiog negalės to daryti, nesusikaups, bus per judrus, ras geresnių užsiėmimų. Ar veikdami kažką, kas mums yra neįdomu, nepatinka, netraukia – neišduodame savęs? O ar išduodami save galime jaustis gerai? Skaityti toliau: Eik ten, kur veda širdis

Blogerių pasiplepėjimai arba: daug vienuoliktukų

Ką tik ketvirtąjį blogo gimtadienį atšventusi Ligita įtraukė mane į naują blogerių akciją, kurią pavadinčiau daug vienuoliktukų. 🙂

Akcijos esmė – sugalvoti 11 faktų apie save, atsakyti į 11 blogerio, kuris įtraukė tave į žaidimą klausimų, išrinkti 11 blogerių kuriems klausimus nori užduoti tu, ir sugalvoti tuos 11 savo klausimų.

Mano atsakymai į Ligitos klausimus

Įsivaizduok, kad 24 val. duotos per parą yra lagaminas. Ką į jį sudėtum šiandien? Eskizų bloknotą, pieštukų, trintuką, fotoaparatą, kompiuterį, internetą :D, muzikos, knygą, bibliotekos pažymėjimą…

Ko negali pakęsti ir be ko sunku išsiversti? Negaliu pakęsti grikių. Labai mėgstu arbatą, geriu daug ir įvairių rūšių.

Jei savo namuose turėtum ryškiai raudoną sofą (gal net ir turi), kokią Lietuvos ar pasaulio asmenybę ant jos pasisodintum diskusijai? Jei būtų galima su ta raudona sofa keliauti laiku – labiausiai norėčiau pakalbint Salvadorą Dali. Jis nepaprastai įdomus man – ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė. Prašyčiau jo ateiti kartu su skruzdėda. 🙂 Skaityti toliau: Blogerių pasiplepėjimai arba: daug vienuoliktukų