Šiandien vakare iššlepsėjau basom kojom į balkoną, kambaryje neužsidegusi šviesos. Dažnai taip darau – kartais su kvapnios arbatos puodeliu, kartais – tiesiog šiaip pastovėt penkias minutes, pasiklausyti nakties ramybės, pabūti tamsoje, pasigrožėti Mėnuliu. Matau gretimame daugiaaukštyje jaukiai apšviestus kambarius, bei juose kažką veikiančius žmones – kiekvienas kambarys tarsi mažas atskiras pasaulėlis, su savais personažais ir scenarijumi, apie kuriuos aš nieko nežinau, tik akies krašteliu galiu pamatyti.
Vasaros vakarai, naktys – kaip ir šįvakar, man rodos kažkokie stebuklingi. Štai stoviu aš balkone, o aplink svirpia tūkstančiai, jei ne milijonai žiogų. Ir tas garsas toks erdvinis, trimatis, įtraukiantis, kai įsiklausai – visai kaip lėtai krentančios snaigės žiemą, kuomet žvelgi ne tik į artimiausią planą, o į visumą. Skaityti toliau: Naktis balkone arba apie ką svirpia žiogai