Buvau Paryžiuje!

Atsipalaidavę paryžiečiai

Paryžiuje žmonės kitokie. Eidami gatve jie švilpauja, suvenyrų krautuvėlės pardavėjas ima dainuoti, per radiją išgirdęs mėgstamą gabalą, jie nepykdami ir be keiksmų apeina užsižiopsojusį ir ant kelio sustojusį turistą. Prie kavinių lauko staliukų, stovinčių taip arti gatvės, kad galima ištiesus ranką pasilabinti su pravažiuojančio automobilio vairuotoju – sėdi ne tik jaunimo kompanijos, bet ir garbaus amžiaus žmonės. Kas po vieną, kas poromis, su taure vyno ar stikliuku stipresnio gėrimo – toks jų vakaro ritualas. Ir tęsiasi jis kiekvieną naktį iki pirmos ar antros – kol užsidaro kavinės, tada klegesys gatvėj aprimsta. Jei šalia nėra naktinio klubo, žinoma. 😀

Naktinis Paryžius
Naktinis Paryžius

Tvarka mieste

Jau pirmą dieną pastebėjom, kad Paryžiaus kvapas kitoks. Tiesą sakant, jei nesi Eliziejaus laukuose, ar kokioje kitoje prabangioje miesto vietoje – tas kvapas nėra malonus. Nors šiukšliadėžių Paryžiuje netrūksta – gatvės šiukšlinos, ne melas yra ir faktas apie šunų krūveles vidury šaligatvio – žiūrėkit po kojomis! Prancūzai myli šunis, matėm jų daug, bet nesivargina surinkti to, ką augintinis paliko pritūpęs. Daug įtartinų balų, net prie pat Luvro – jei tik yra koks užkaboris, ten garantuotai kas nors atliks savo reikalus.

Transportas

Iš pirmo žvilgsnio eismas Paryžiaus gatvėse atrodo chaotiškas: čia zuja ne tik automobiliai ir autobusai, bet ir begalė motorolerių, motociklų ir dviračių. Tiesa sakant, dviem ratais važiuojančių čia daugiau, nei keturiais. Motoroleriai ir motociklai manevruoja drąsiai, kartais net pavojingai, bet automobilių vairuotojai juos saugo – mato ir praleidžia. Skaityti toliau: Buvau Paryžiuje!

Ryga – jėga!

Neįtikėtina, kiek įspūdžių galima parsivežti iš trumputės pusantros dienos kelionės… Ir vis dėlto – parsivežiau, gerokai daugiau, nei įmanoma sutalpinti į vieną blogo įrašą.

Ryga turi didelį spalvingą senamiestį, mėlyną Dauguvos upę ir jaukų žalią parką, skiriantį seną miestą nuo naujojo. Sakydama, kad jų senamiestis spalvingas, nei kiek neperdedu – toks jis, visomis prasmėmis – ir kalbant apie architektūros stilius, ir apie spalvas. Štai ryškiai rožinis namas, o ten – vaikiškai melsvas, besiglaudžiantis prie žalio. Užsilipus į Šv. Petro bažnyčios bokšto aukštybes miestas atrodo žaislinis – tokie tie linksmai spalvoti namukai maži ir mieli.

Žaislinė Ryga.
Žaislinė Ryga.

Vaikštinėdami vingiuotomis gatvelėmis džiaugėmės dar vienu dalyku – daugybe skverų, bei mažučių parkelių – jų begalė, kone kas kvartalą. Vienuose įsikūrusios lauko kavinukės, kituose groja gatvės muzikantai, vienur gali prisėsti ant suolelio po senu žaliu ąžuolu, kitur vyrauja trinkelės ir plytelės – pailsėti tikrai yra kur – tik rinkis. Skaityti toliau: Ryga – jėga!

Kur dingau? Laiko mašina skraidžiau

Ogi niekur. Turėjau ir vis dar turiu daug ir įdomių darbų, kurie suvalgo praktiškai visą mano laiką. Nieko ypatingo ar egzotiško – vis dar nebuvau kelionėj po Himalajus (kol kas), nepakeičiau profesijos ir netapau šunų dresuotoja, nepradėjau rašyti nuotykių romano…

Profesorius nelabai džiaugėsi
Profesorius nelabai džiaugėsi

Bet jaučiuosi puikiai, bendrauju su įdomiais žmonėmis, džiaugiuosi freelancerišku darbu, kuris kūrybiškas, konceptualus, ir – kas smagiausia – meniškas. Mano poreikis saviraiškai nepaprastai didelis, ir ima tiesiog smaugti, jei ilgesnį laiką pasitaiko labiau techniniai darbai. Kartais vakare įsijungiu iPhone programėlę Draw Something, ir doodlinu su užsieniečiais antis, dramblius, pleiskanas ir kitokias nesąmones – kas nors pamanytų – kokia beprasmybė, o man smagu. Skaityti toliau: Kur dingau? Laiko mašina skraidžiau