Ukas monstriukas – dovanoju spalvinimo knygelę

Žinot, būna – galvoji kažką, galvoji, planuoji, planuoji – pavyzdžiui, kad nori picos, bet lyg ir tingi ir pats kepti, ir važiuoti, o tada staiga kitas žmogus sako garsiai: „noriu picos. Varom?“ 😀 Tai va taip man nutiko, tik ne su pica, o su spalvinimo knygele – apie kurią aš jau kurį laiką galvojau, o tuo tarpu piešiau inktoberio piešinius, kuriuos viena mama parodė savo mažai mergaitei, o ji pareiškė: „noriu juos spalvinti!” 😀

Tad štai, vienos mažos mergaitės pageidavimu – mano piešiniai, piešti inktoberiui, virto nedidele spalvinimo knygele, kurios pirma dalim šiandien dalinuosi ir pažiūrėsim, gali būti, kad bus ir antra.

Taip atrodo Ukas monstriukas
Taip atrodo Ukas monstriukas

Galite atspausdinti ir duoti savo atžaloms, broliams, sesėms, anūkams, dukterėčioms, sūnėnams ar kaimynams.

Bet galite ir patys paspalvinti – puikus būdas atsipalaiduoti, pailsinti streso išvargintą smegeninę – meditacija su pieštukais ar flomasteriais.

O aš nekantriai lauksiu atsiliepimų. Kurios iliustracijos patiko labiausiai? Kurios patiko mažiau? Kokia spalva vaikai (ar ne vaikai) nuspalvino Uką? O gal turite kokių pageidavimų ar pasiūlymų sekantiems piešiniams? 🙂

Atsisiųsti: Ukas monstriukas spalvinimo knygelė

Eskizų bloknoto fobija

Laisvalaikiu mėgstu papiešti ranka. Dažniausiai tai būna greitų eskizų lygio piešiniai – nieko ypatingo, nespalvoti linijiniai objektai ar kompozicijos, tai savotiška mano meditacija, poilsis. Ir spėkit, ant kokio popieriaus juos piešiu. Ant sugadintų spausdintuvo lapų, languotų sąsiuvinio puslapių, visokių popieriaus atraižų ir panašių šiukšlių. Tuo tarpu turiu sesės padovanotą puikų kvadratinį eskizų bloknotą – geras popierius, kietas viršelis, o jame – vos keli eskizai. Vargšelis liūdnai guli lentynoje ir niekaip nesulaukia naujo piešinio. Todėl, kad kaip ir nemažai kitų piešt mėgstančių žmonių, pasirodo turiu sindromą, kurį pavadinsiu eskizų bloknoto fobija.

Mano eskizų betvarkė
Mano eskizų betvarkė

Ta eskizų bloknoto fobija pasireiškia juokingai paprastu simptomu – baime piešti į gražų bloknotą, nenorint jo sugadinti. Net jei atsiverčiu saviškį – noras piešti gali tiesiog išgaruot iš to strioko. O jei susikaupsiu ir imsiu piešti – piešinys bus suvaržytas ir mechaniškas, išprievartautas. Tuo tarpu piešiant ant šlamštpopierio vyksta priešingas reiškinys – man visiškai nusispjaut, jei jį sugadinsiu, todėl esu taip atsipalaidavusi, kad neretai net neimu pieštuko, iškart piešiu flomasteriu ir… nieko nesugadinu. 😀

Neseniai Twitteryje diskutuodama apie šią problemą su kitais analogiškai besielgiančiais piešėjais nutariau, kad šito absurdo man nereikia. Atsibodo visur besimėtantys popiergaliai su piešiniais – išmesti juk ne visus norisi. 🙂 Taigi – reikia pradėti piešti ten, kur priklauso – į eskizų bloknotą. Planas toks – nusipirksiu nebrangų, kuo paprastesnį bloknotą ir iš anksto paskirsiu jį gadinimui – piešiu taip, kaip dabar piešiu ant šiukšlių, tik jos bus įrištos vienoje krūvelėje. 🙂 Šiaip ar taip, eskizų bloknotas yra puikus kūrybiškumo skatinimo įrankis: jame gimsta idėjos, jis lavina ranką – tai tarsi dienoraštis, atspindintis būsenas ir nuotaikas, progresą ir aktualijas.

Jei atsivertę eskizų bloknotą nežinot nuo ko pradėti – štai projektas, kuris kas mėnesį skelbia po temą, ir visi norintys dalinasi savo piešiniais Flickr grupėje.

O čia įkvėpimui – 50 šaunių, įvairių stilių eskizų pavyzdžių.

O jūs ar piešiat į eskizų bloknotus? 🙂 Kaip sekasi, kokie jie?

Popierinis Viktoras

Kažkurią dieną bičiuliai Darius ir NePo rado internetuose JAV Prezidento Obamos popierinės figūrėlės maketą ir pajuokavo, kad reiktų tokių lietuviškų. Ir taip gimė Viktoras, kurį gali atsispausdinti ir išsilankstyti kiekvienas. 🙂

Štai tokį Viktorą galite pasigaminti ir patys
Štai tokį Viktorą galite pasigaminti ir patys

nepolitikuoju ir nieko nenoriu įžeisti – tai tiesiog kūrybinė saviraiška, juokutis, karikatūra.

Spauskite žemiau esančią nuorodą, norėdami atsisiųsti Viktoro brėžinius:

viktoras.pdf

O jei norite ir kitų žymių žmonių, politikų figūrėlių – komentaruose galite rašyti kokio pageidaujate, kas žino, gal kurį savaitgalį vėl turėsiu šiek tiek laisvo laiko ir gims daugiau personažų. 🙂

Pilko vilko nebijau nebijau nebijau!

Kartą pradinėje mokykloje gavau „vienetą“. Tiksliau maniau, kad gavau. Prisimenu, atrodė, kad gyvenimas sugriuvo, parėjau namo ašarodama, mamai niekaip nesisekė nuraminti, kol galiausiai kartu nuėjome pas mokytoją. Paaiškėjo, jog tai ne vienetas, o „paukščiukas“ – pažymėjimas, jog ta namų darbų dalis patikrinta. Iki tol mokytoja žymėdavo „žiurkę“ – tokią perbrauktą „Z“ raidę, tad pamačiusi paukštį nežinojau kas jis, ir nusprendžiau, jog gavau vienetą. Kažkodėl aukštyn kojom įrašytą – tikrų tikriausią pirmą gyvenime neigiamą pažymį…

Baime
Baimė

Ši kvaila istorija nebūtų verta nei menkiausio dėmesio, jei ne tai, ko ji gali pamokyti. Tai tiesiog pavyzdys, kaip žmogus vienu metu gali kažko paniškai bijoti, manyti, kad tai kone pasaulio pabaiga – o po to suvokti, kad situacija buvo jei ne juokinga, tai bent jau tikrai neverta tokio siaubo ir streso, kurį išgyvenom. Skaityti toliau: Pilko vilko nebijau nebijau nebijau!

Neturiu ką apsirengti. Not

Prasidėjo vasara, tad aš, kaip ir daugelis blogerių, rašysiu rečiau, nei vėsiu metų laiku. Reikia juk pasidžiaugti trumpa mūsiška vasara. 🙂 Pabėgt nuo kompo. Perskaityti krūvelę knygų. Prisivalgyt uogų, vaisių ir daržovių. Ir ledų!

Kraustausi
Kraustausi

Pagrindinės pastarųjų dienų aktualijos buvo susijusios su kraustymusi į miestą. Taip taip, žinau – visi normalūs žmonės vasarai kraustosi iš miesto, o mes va – atvirkščiai. Besikraustydama suvokiau, kad turiu nežmoniškai daug drabužių. Draugas turi kokius penkis, jei ne dešimt kartų mažiau. 😀 Normalu, merginoms tai būdinga, bet juokingas tas įprotis atsidarius spintą dūsauti neturiu ką apsirengti, turint tiek šmutkių. O dar juokingiau, kad jau kitą dieną po kraustymosi, vėl sakiau tą patį. Oh well, kai kurie dalykai matyt išgydomi sunkiau, nei galima pamanyti… Skaityti toliau: Neturiu ką apsirengti. Not