Serialas: Falling Skies

Jau kurį laiką kirbėjo noras parašyti man patikusio serialo apžvalgą, bet vis nežinojau nuo ko pradėti. Šiandien visgi parašiau – tokio profesionalumo kaip Telemano straipsniuose nesitikėkit, bet juk tai pirmas kartas, kai rašau tokio pobūdžio rašinį 🙂

„Falling Skies“ – fantastinis serialas apie ateivių invaziją Žemėje ir likusių gyvų žmonių siekį išgyventi, bei kovą su nežemiškais okupantais. Serialas pasirodė 2011-ais, dabar – jau ketvirtasis jo sezonas ir kas žino – gal bus ir penktas.

Falling Skies
Falling Skies

Didžioji serialo siužeto dalis sukasi apie grupės žmonių gyvenimą atšiauriomis sąlygomis – tai bendruomenė, kurią sudaro įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, prisidedantys prie bendros gerovės kaip sugeba. Kovotojų grupeles, vykdančias pavojingiausias misijas sudaro ne tik ankstesniame gyvenime profesionaliais kariais buvę žmonės (tokių iš tiesų yra labai nedaug), bet ir kiti, galintys laikyti ginklą, kai kurie sukrečiančiai jauni.

Veiksmo ir įdomių siužeto vingių šiame seriale bus, bet ko gero svarbiausias serialo bruožas – drama, besisukanti apie įvairius žmones, jų likimus ir pasirinkimus praradus tai, ką mes vadiname normaliu gyvenimu. Net tokie mums savaime suprantami dalykai, kaip maistas, tomis sąlygomis yra sunkiai randami, kruopštaus planavimo ir misijų reikalaujantys resursai. Skaityti toliau: Serialas: Falling Skies

Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu

Kuo dirbi?

Kodėl žmonės taip mėgsta naujos pažinties metu užduoti būtent šį klausimą? Jei nedalyvauju pokalbyje dėl darbo (tiesa, tokiu atveju darbdavys jau žinotų, į kokią vietą pretenduoju), ar startuolių renginyje, kur visi ieško komandos narių – kodėl tam nepažįstamam žmogui įdomu, ką aš dirbu? Ir ar tikrai jam įdomu?

Man tai visada atrodė keistas įprotis, tapęs norma. Tiesą sakant, prieš paklausdama „ką dirbi?“ sugalvočiau ne vieną klausimą, atsakymas į kurį man būtų įdomesnis ir daugiau papasakotų apie asmenybę, nei profesija. Pavyzdžiui: ką tu mėgsti; kuom užsiimi laisvalaikiu; kas tau patinka; koks tu esi; apie ką svajoji?

Visiškai išgalvota rutulinė diagrama
Visiškai išgalvota rutulinė diagrama

Pasakodamas apie savo pomėgius žmogus neabejotinai būtų nuoširdesnis ir labiau atsipalaidavęs, nei kalbėdamas apie darbą, juolab, jog ne kiekvieno svajonės šioj srity išsipildo, ir ne kiekvieno profesijos apibūdinimas skamba įdomiai. Be to – bent man tikrai įdomu, ką mėgsta veikti skirtingi žmonės. Štai, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojas – sužinojusi jo profesiją nelabai bežinočiau ko paklausti – bet gal laisvalaikiu jis yra aistringas keliautojas, galintis papasakoti ne vieną linksmą nuotykį iš įspūdingų kelionių po egzotiškus kraštus, pasidalinti patyrusio keliautojo patarimais, parodyti keletą išmaniajame telefone turimų fotografijų iš paskutinės išvykos. Net nelabai svarbu ar mano ir pašnekovo pomėgiai sutaps – įdomu būtų pabendrauti ir su oreiviu, nors niekad nesu skridusi nei sklandytuvu, nei kitokia skraidykle, ir su žmogumi, kuris mėgsta piešti, kaip ir aš.  Skaityti toliau: Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu

Eik ten, kur veda širdis

Įkvėpta šio Vyginto straipsnelio, noriu pafilosofuoti aktualia tema – kodėl žmonės verčia vieni kitus elgtis taip, kaip kiti nenori? O verčia beveik visi ir beveik visus – dažniau ar rečiau. 🙂

Ar ilgai gitarą įsimylėjęs paauglys gros priklausys nuo to, kodėl jis gros
Ar ilgai gitarą įsimylėjęs paauglys gros priklausys nuo to, kodėl jis gros

Jau esu rašiusi, kad nuo vaikystės buvau užsispyrusi, kalbant apie nemėgstamus užsiėmimus, negalėdavau susikaupti, jei kažkas man neįdomu, bei priešingai – panirdavau į dominančią veiklą visa širdimi. Tiesą sakant, galbūt man net galėjo būti diagnozuotas lengvesnis ar sunkesnis ADHD (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas).

Bet nebuvo – ir valio, mat Amerikoj tokius vaikus neretai slopina cheminiais preparatais, o mano nuomone nieko slopinti nereikia – toks vaikas tiesiog turi savo požiūrį, jį reikia tinkamai užimti ir nukreipti, ir jis išmoks gyventi pats. Ir bus laimingas. Gal net – tam tikra prasme laimingesnis už „sveikus“ vaikus, nes beveik niekada neužsiims niekuo, kas jam neįdomu – jis tiesiog negalės to daryti, nesusikaups, bus per judrus, ras geresnių užsiėmimų. Ar veikdami kažką, kas mums yra neįdomu, nepatinka, netraukia – neišduodame savęs? O ar išduodami save galime jaustis gerai? Skaityti toliau: Eik ten, kur veda širdis

Pasaulis – tavo veidrodis

Turiu Kalėdinę dovaną. Gali būti, kad ji patiks nevisiems. Gal kai kurie jos tiesiog nenorėsit. Bet mano reikalas pasiūlyt, o jūs jau apsispręskit – imat, ar ne, džiaugiatės, ar jūsų tai visai nejaudina.

Bet prieš įteikdama dovaną noriu truputį „palialiakinti“, tikiuosi nesupyksit. 🙂

Tavo pasaulis - tavo veidrodis
Tavo pasaulis – tavo veidrodis

Ar bent kartą gyvenime susidūrėt su situacija, kai draugas (giminaitis, kolega, kaimynas) apibūdina bendrą pažįstamą visiškai kitaip, nei būtumėt apibūdinęs pats? Neturiu mintyje atvejų, kai žmonės įsimyli – natūralu, kad tais momentais jiedu atrodo tobuli vienas kitam. Bet šiaip – geras draugas sako, kad naujas jūsų bičiulis šaunus ir charizmatiškas, tuo tarpu kai pats apibūdintumėt jį kaip kompleksus bandantį kompensuoti pasipūtėlį? Ar atvirkščiai – bičiulis nemėgsta puikaus jūsų akimis žmogaus – ir logika tam neranda jokio paaiškinimo? Skaityti toliau: Pasaulis – tavo veidrodis

Jodi Picoult „Namų taisyklės“ – apie kitokias taisykles

Jodi Picoult „Namų taisyklės“. Pirmą kartą perskaičiusi knygos pavadinimą galėjau pagalvoti apie įvairiausias namų taisyklių variacijas, išskyrus tą, kuri yra teisinga. Tai romanas apie Aspergerio sindromą turintį aštuoniolikmetį Džeikobą, jo šeimą, pasaulį, suvokimą, bendravimo problemas ir galiausiai – painią žmogžudystės bylą.

Jodi Picoult – Namų taisyklės
Jodi Picoult – Namų taisyklės

Knygos skyriuose veiksmas aprašomas vis iš kito herojaus perspektyvos – tai padeda įsijausti į visų, o ne kurio vieno personažo jausmus, mintis ir išgyvenimus. Kaip skirtingai tą patį dalyką išgyvena šeimos nariai, kokios nevienodos mintys sukasi jų galvose… Skaityti toliau: Jodi Picoult „Namų taisyklės“ – apie kitokias taisykles

Gera draugauti, o ne užgauti

Žinot tą jausmą, kai jauti gėdą už kitą asmenį? Kai jautiesi nepatogiai, skruostai kaista ar net norisi skradžiai žemės prasmegti, girdint, ką kitas sako ar matant, ką daro? Tai šis jausmas yra niekis, palyginus su tuo, kurį sukėlė internete per kelias dienas virusiniu tapęs video klipas, kuriame keli septintokai tyčiojasi iš mokyklinio autobuso kontrolierės. Kaip paauglių keiksmams skambant ašaras šluostosi ši 68-erių moteris jau pamatė daugiau nei šeši milijonai žmonių. Ir man tiesiog netelpa galvoj – kodėl? Iš kur tai? Kaip jie gali?

Apie patyčias kalbama daug ir nuolatos. Turbūt nesu sutikusi žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų su jomis susidūręs: jei nesišaipė ir nestumdė paties, tai bent matė, kaip tai vyksta šalia. Mačiau ir aš, teko ir vienoj barikadų pusėj atsidurti, kai didžiausias ir stipriausias klasėj nusprendė pyktį ant manęs išlieti, ir kitoj – kai mano kompanija buvo bepradedanti šaipytis iš mažesnio, o aš susidūriau su pasirinkimu – su jais aš, ar ne. Skaityti toliau: Gera draugauti, o ne užgauti