Augdama pamiršau daugelį vaikystėj ypatingais atrodžiusių dalykų, bet vienas taip ir liko paslaptingas, traukiantis, mistiškas – talismanas. Ir nors loginis mąstymas rastų šimtus būdų paaiškinti, kad joks daiktas negali turėti įtakos žmogaus sėkmei, kaip ir neturi galios apsaugoti nuo nelaimių – vidinis vaikas nori tikėti, kad tas mažas daiktelis kišenėje – šildo, ramina, ir suteikia jei ne tikrų galių – bent padidina pasitikėjimą savo jėgomis. O gal man tiesiog patinka manyti, kad ir daiktai gali būti ypatingi – kaip žmonės.
Vaikystėje svajojau rasti akmenuką su skylute – buvau įsitikinusi, kad tai laimės simbolis. Juokinga, bet pirmą tokį akmenuką radau jau suaugusi, prieš kelis metus vaikštinėdama pajūriu, nieko neieškodama. Vieną akimirką pasakojau draugui apie vaikystės svajonę rasti kiaurą akmenuką, o kitą – jau lenkiausi jo pakelti. Skaityti toliau: Talismanai, arba: kam mano kišenėj visada atsiras vietos