Žinot, aš buvau geras vaikas. Judrus, truputį išdykęs, bet geras – ir mano šunybės dažniausiai būdavo netyčinės. Nors ar vaikas apskritai gali būti blogas? Arba vaiko poelgiai – negeri? Manau, kad viskas priklauso nuo vertintojo, kuris neišvengiamai lygina vieną žmogų su kitu, poelgį su poelgiu, ir susikuria savotišką gėrio ir blogio suvokimo sistemą. Visiškai subjektyvią sistemą.
Vėliau buvau sunkus paauglys. Arba šitaip mane pavadintų dauguma. Vis dar buvau tas pats geras vaikas, tik labiau išstypęs, su aukštesniu IQ ir EQ, užsiauginęs didesnį ego, sukaupęs daugiau patirčių ir palyginimų, jau su sava gėrio ir blogio suvokimo sistema. Kodėl sunkus? Labiausiai todėl, kad man pačiai buvo sunku rasti savo vietą, suprasti kas čia dedasi, kodėl yra šitaip, kodėl turiu elgtis taip ir va kaip. Būtent todėl kartais neklausydavau, būdavau nekontroliuojama, elgiausi ne taip kaip kiti. Dabar kartais pagalvoju apie savo paauglystę, ir nusistebiu, kiek daug į ją tilpo… Ir visa tai, tiek visko – tam, kad galiausiai išsilukštenčiau iš lukšto, apsidairyčiau, išskleisčiau sparnus ir suvokčiau – galiu skristi! Skaityti toliau: Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai