Neturiu ką apsirengti. Not

Prasidėjo vasara, tad aš, kaip ir daugelis blogerių, rašysiu rečiau, nei vėsiu metų laiku. Reikia juk pasidžiaugti trumpa mūsiška vasara. 🙂 Pabėgt nuo kompo. Perskaityti krūvelę knygų. Prisivalgyt uogų, vaisių ir daržovių. Ir ledų!

Kraustausi
Kraustausi

Pagrindinės pastarųjų dienų aktualijos buvo susijusios su kraustymusi į miestą. Taip taip, žinau – visi normalūs žmonės vasarai kraustosi iš miesto, o mes va – atvirkščiai. Besikraustydama suvokiau, kad turiu nežmoniškai daug drabužių. Draugas turi kokius penkis, jei ne dešimt kartų mažiau. 😀 Normalu, merginoms tai būdinga, bet juokingas tas įprotis atsidarius spintą dūsauti neturiu ką apsirengti, turint tiek šmutkių. O dar juokingiau, kad jau kitą dieną po kraustymosi, vėl sakiau tą patį. Oh well, kai kurie dalykai matyt išgydomi sunkiau, nei galima pamanyti… Skaityti toliau: Neturiu ką apsirengti. Not

Talismanai, arba: kam mano kišenėj visada atsiras vietos

Augdama pamiršau daugelį vaikystėj ypatingais atrodžiusių dalykų, bet vienas taip ir liko paslaptingas, traukiantis, mistiškas – talismanas. Ir nors loginis mąstymas rastų šimtus būdų paaiškinti, kad joks daiktas negali turėti įtakos žmogaus sėkmei, kaip ir neturi galios apsaugoti nuo nelaimių – vidinis vaikas nori tikėti, kad tas mažas daiktelis kišenėje – šildo, ramina, ir suteikia jei ne tikrų galių – bent padidina pasitikėjimą savo jėgomis. O gal man tiesiog patinka manyti, kad ir daiktai gali būti ypatingi – kaip žmonės.

Didžiausias mano rastas gintaras
Didžiausias mano rastas gintaras

Vaikystėje svajojau rasti akmenuką su skylute – buvau įsitikinusi, kad tai laimės simbolis. Juokinga, bet pirmą tokį akmenuką radau jau suaugusi, prieš kelis metus vaikštinėdama pajūriu, nieko neieškodama. Vieną akimirką pasakojau draugui apie vaikystės svajonę rasti kiaurą akmenuką, o kitą – jau lenkiausi jo pakelti.  Skaityti toliau: Talismanai, arba: kam mano kišenėj visada atsiras vietos

Mieste atsibodo, išsikraustau į gamtą

Ar daug kartų teko kraustytis? Man – nemažai. Ir dabar išsikraustau – žiemosim sode, vasarai grįšim atgal į miestą. Ir žinot, gal ir keista, bet man tai ima patikti.

Kraustymosi bardakėlis
Kraustymosi bardakėlis. Tik maža dalis visko, žinoma.

Kaip gali patikti kraustytis, paklausit? Juk tiek betvarkės, rūšiavimo, nešiojimo, dėliojimo…  Skaityti toliau: Mieste atsibodo, išsikraustau į gamtą

Žaidimai atostogoms: Molkky ir Petankė

Hey hey! Linkėjimai nuo jūros! Grįžau po savaitės atostogų prie ošiančios pakrantės, ir, nors oras pernelyg nelepino – pasimaudžiusi, šiek tiek įdegusi ir puikios nuotaikos. Radau akmenukų su skylutėmis, tad dabar būsiu dar laimingesnė, Geocaching lobį Latvijos pasienyje, beveik perskaičiau garsaus suomių mokslo žurnalisto knygą, kurią pabaigusi būtinai aprašysiu, bei išbandžiau du smagius lauko žaidimus, tinkančius ir vaikams, ir suaugusiems ar mišrioms kompanijoms, apie kuriuos papasakosiu šiek tiek plačiau.

lauko zaidimai
Lauko žaidimai

Pirmasis žaidimas – suomių Molkky (Mölkky). Žaidžiama nuo 1 iki 12 sunumeruotais mediniais “kėgliais”, kuriuos reikia numušti panašaus ilgio ir storio, taip pat mediniu pagaliuku, mėtant iš trijų – keturių metrų atstumo. Žaidimo pradžioje kėgliai turi būti išrikiuoti taip, kaip matoma nuotraukoje, o vėliau – kaskart kažką numušus, jis pastatomas toje vietoje, kurioje nugriuvus buvo smaigalys (taigi kėgliai po truputį “išsibarsto” platesniu atstumu). Jei nugriaunamas vienas kėglis – gaunama tiek taškų, kokiu skaičiumi jis buvo pažymėtas, jei keli – tiek taškų, kiek kėglių nugriuvo (jų numeriai nebesvarbūs). Reikia surinkti lygiai 50 taškų – jei taškų skaičius viršijamas – rezultatas sumažinamas iki 25. Skaityti toliau: Žaidimai atostogoms: Molkky ir Petankė

Naktis balkone arba apie ką svirpia žiogai

Šiandien vakare iššlepsėjau basom kojom į balkoną, kambaryje neužsidegusi šviesos. Dažnai taip darau – kartais su kvapnios arbatos puodeliu, kartais – tiesiog šiaip pastovėt penkias minutes, pasiklausyti nakties ramybės, pabūti tamsoje, pasigrožėti Mėnuliu. Matau gretimame daugiaaukštyje jaukiai apšviestus kambarius, bei juose kažką veikiančius žmones – kiekvienas kambarys tarsi mažas atskiras pasaulėlis, su savais personažais ir scenarijumi, apie kuriuos aš nieko nežinau, tik akies krašteliu galiu pamatyti.

Vasaros vakaras
Jaukiai vakarėja. Vasara

Vasaros vakarai, naktys – kaip ir šįvakar, man rodos kažkokie stebuklingi. Štai stoviu aš balkone, o aplink svirpia tūkstančiai, jei ne milijonai žiogų. Ir tas garsas toks erdvinis, trimatis, įtraukiantis, kai įsiklausai – visai kaip lėtai krentančios snaigės žiemą, kuomet žvelgi ne tik į artimiausią planą, o į visumą. Skaityti toliau: Naktis balkone arba apie ką svirpia žiogai