Šimtasis įrašas: 100 faktų apie Laimės Kūdikį

Valio valio valio, šis įrašas – šimtasis! Ta proga – 100 faktų apie mane.

Pastoviai išsigąstu tosterio.
Pastoviai išsigąstu tosterio.
  1. Mėgstamiausias vaikystės žaidimas – slėpynės.
  2. Man labai patinka pirštuotos kojinės.
  3. Nuo vaikystės turiu „kraujo brolį.“
  4. Brolis dabar dirba ir gyvena Londone.
  5. Labai jo pasiilgstu.
  6. Jei nebūčiau dizainere – norėčiau būti kinologe: dresuoti šunis.
  7. Norėčiau išmokt spardyt futbolo kamuolį nuo kelio ant kelio.
  8. Mėgstu skaityt, bet man užeina tai skaitymo, tai neskaitymo periodai.
  9. Kai vaikystėj supratau, kad bijau aukščio – „gydžiausi“ lipdama kuo aukščiau.
  10. Nepasakyčiau, kad visiškai išsigydžiau.
  11. Tiesiog išmokau karstytis po medžius.
  12. Vis pasapnuoju sąmoningus sapnus.
  13. Per miegus dažnai kvatojuosi, kartais pašneku arba suurzgiu.
  14. Norėčiau kokį pusmetį pakeliauti po Naująją Zelandiją.
  15. Bijau kutenimo.
  16. Vaikystėj klausinėdavau taip: „Mama, kas čia?“ „Stalas“ „Kodėl?“  Skaityti toliau: Šimtasis įrašas: 100 faktų apie Laimės Kūdikį

Apie Joną, boružes, skruzdėdas, bulgarus ir paralelinį pasaulį

Tikiuosi gerbiamas ponas Rokiškis nesupyks, bet truputį nuo jo nusižiūrėjau ir parašysiu nedidelį straipsnelį apie juokingas, smagias ar šiaip įdomias paieškas, atvedusias lankytojų į mano blog’ą. 🙂 Žmonės suvedę tokias frazes atsiduria čia, tai sakau reikia pagelbėti – kad kitąsyk rastų ieškomus atsakymus.

Kaip kvėpuoja boružė? Internetai rašo, kad boružė kvėpuoja panašiai kaip žmogus, tik įkvepia per angas esančias ant pilvelio ir krūtinės ląstos, o ne nosį, kaip mes. 🙂

Kaip nupiešti pinigų maišą? Štai prašom, galima taip:

Maišas pinigų
Maišas pinigų

Įdomūs faktai apie skruzdėdas. Skruzdėdos yra atsiskyrėliai bedančiai gyvūnai, ėdantys skruzdėles (hehe, pabūsiu Captain Obvious) ir termitus. Nepaisant to, kad jie neturi dantų ir nepasižymi geru regėjimu – įpykę ilgų nagų pagalba gali apsiginti net nuo tokių plėšrūnų kaip puma ar jaguaras. Neerzinkit skruzdėdos! 😀

Kodėl žiogai svirpia? Įsimylėję patinai svirpia viliodami pateles. 🙂

Kodėl bulgarai sakydami taip purto galvą? Įdomūs jie žmonės, bet priežasties neradau. 🙂 Papasakokit, jei kas žinot! O jei lankysitės Bulgarijoj – gerai pagalvokit, prieš linksėdami ar purtydami galvą 😀

Kodėl Jonas vėluodavo? Tiksliausiai pats Jonas atsakytų. Jonai, girdi? 😀 Gal todėl, kad jo tokia natūra – vėluoti, gal – per daug reikalų apsiimdavo, gal – paerzinti norėdavo, gal – vis koks nuotykis pakeliui nutikdavo… Skaityti toliau: Apie Joną, boružes, skruzdėdas, bulgarus ir paralelinį pasaulį

Eskizų bloknoto fobija

Laisvalaikiu mėgstu papiešti ranka. Dažniausiai tai būna greitų eskizų lygio piešiniai – nieko ypatingo, nespalvoti linijiniai objektai ar kompozicijos, tai savotiška mano meditacija, poilsis. Ir spėkit, ant kokio popieriaus juos piešiu. Ant sugadintų spausdintuvo lapų, languotų sąsiuvinio puslapių, visokių popieriaus atraižų ir panašių šiukšlių. Tuo tarpu turiu sesės padovanotą puikų kvadratinį eskizų bloknotą – geras popierius, kietas viršelis, o jame – vos keli eskizai. Vargšelis liūdnai guli lentynoje ir niekaip nesulaukia naujo piešinio. Todėl, kad kaip ir nemažai kitų piešt mėgstančių žmonių, pasirodo turiu sindromą, kurį pavadinsiu eskizų bloknoto fobija.

Mano eskizų betvarkė
Mano eskizų betvarkė

Ta eskizų bloknoto fobija pasireiškia juokingai paprastu simptomu – baime piešti į gražų bloknotą, nenorint jo sugadinti. Net jei atsiverčiu saviškį – noras piešti gali tiesiog išgaruot iš to strioko. O jei susikaupsiu ir imsiu piešti – piešinys bus suvaržytas ir mechaniškas, išprievartautas. Tuo tarpu piešiant ant šlamštpopierio vyksta priešingas reiškinys – man visiškai nusispjaut, jei jį sugadinsiu, todėl esu taip atsipalaidavusi, kad neretai net neimu pieštuko, iškart piešiu flomasteriu ir… nieko nesugadinu. 😀

Neseniai Twitteryje diskutuodama apie šią problemą su kitais analogiškai besielgiančiais piešėjais nutariau, kad šito absurdo man nereikia. Atsibodo visur besimėtantys popiergaliai su piešiniais – išmesti juk ne visus norisi. 🙂 Taigi – reikia pradėti piešti ten, kur priklauso – į eskizų bloknotą. Planas toks – nusipirksiu nebrangų, kuo paprastesnį bloknotą ir iš anksto paskirsiu jį gadinimui – piešiu taip, kaip dabar piešiu ant šiukšlių, tik jos bus įrištos vienoje krūvelėje. 🙂 Šiaip ar taip, eskizų bloknotas yra puikus kūrybiškumo skatinimo įrankis: jame gimsta idėjos, jis lavina ranką – tai tarsi dienoraštis, atspindintis būsenas ir nuotaikas, progresą ir aktualijas.

Jei atsivertę eskizų bloknotą nežinot nuo ko pradėti – štai projektas, kuris kas mėnesį skelbia po temą, ir visi norintys dalinasi savo piešiniais Flickr grupėje.

O čia įkvėpimui – 50 šaunių, įvairių stilių eskizų pavyzdžių.

O jūs ar piešiat į eskizų bloknotus? 🙂 Kaip sekasi, kokie jie?

Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu

Kuo dirbi?

Kodėl žmonės taip mėgsta naujos pažinties metu užduoti būtent šį klausimą? Jei nedalyvauju pokalbyje dėl darbo (tiesa, tokiu atveju darbdavys jau žinotų, į kokią vietą pretenduoju), ar startuolių renginyje, kur visi ieško komandos narių – kodėl tam nepažįstamam žmogui įdomu, ką aš dirbu? Ir ar tikrai jam įdomu?

Man tai visada atrodė keistas įprotis, tapęs norma. Tiesą sakant, prieš paklausdama „ką dirbi?“ sugalvočiau ne vieną klausimą, atsakymas į kurį man būtų įdomesnis ir daugiau papasakotų apie asmenybę, nei profesija. Pavyzdžiui: ką tu mėgsti; kuom užsiimi laisvalaikiu; kas tau patinka; koks tu esi; apie ką svajoji?

Visiškai išgalvota rutulinė diagrama
Visiškai išgalvota rutulinė diagrama

Pasakodamas apie savo pomėgius žmogus neabejotinai būtų nuoširdesnis ir labiau atsipalaidavęs, nei kalbėdamas apie darbą, juolab, jog ne kiekvieno svajonės šioj srity išsipildo, ir ne kiekvieno profesijos apibūdinimas skamba įdomiai. Be to – bent man tikrai įdomu, ką mėgsta veikti skirtingi žmonės. Štai, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojas – sužinojusi jo profesiją nelabai bežinočiau ko paklausti – bet gal laisvalaikiu jis yra aistringas keliautojas, galintis papasakoti ne vieną linksmą nuotykį iš įspūdingų kelionių po egzotiškus kraštus, pasidalinti patyrusio keliautojo patarimais, parodyti keletą išmaniajame telefone turimų fotografijų iš paskutinės išvykos. Net nelabai svarbu ar mano ir pašnekovo pomėgiai sutaps – įdomu būtų pabendrauti ir su oreiviu, nors niekad nesu skridusi nei sklandytuvu, nei kitokia skraidykle, ir su žmogumi, kuris mėgsta piešti, kaip ir aš.  Skaityti toliau: Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu

Apie nemigą ir hiperaktyvumą

Jei paklaustumėt būrio freelancerių – kokios problemos, šalutiniai laisvai samdomo darbo veiksniai yra dažniausiai pasitaikantys – turbūt kone kiekvienas paminėtų išbalansuotą režimą. Manęs nei kiek nebestebina, kai paskambinusi bičiuliui freelanceriui penktadienį, dešimtą valandą vakaro, išgirstu, jog jis tebedirba ir ketina dirbt dar ilgiau. Pati esu ne kitokia – kad ir kaip besistengčiau laikytis ritmo – jis vis pasprunka.

Nemiga
Nemiga

Dirbantiems ne laisvai samdomą darbą tokių dalykų pasitaiko kur kas rečiau, nes tam tikra prasme – ne tik jie laikosi ritmo, bet ir ritmas juos laiko. Yra nustatytos darbo valandos, pramiegoti negalima. Jei kada užpuola nemiga – kita diena būna sunki, bet po dienos ar dviejų viskas vėl grįžta į savas vėžes. Tuo tarpu freelanceriai turi laisvę dėliotis savo grafiką, darbo/poilsio valandas ir laisvai bei nejučia nugrybauja nuo grafiko. Periodiškai. Skaityti toliau: Apie nemigą ir hiperaktyvumą