Tūkstantis kitų mano gyvenimų – sapnai

Žmogus pramiega maždaug trečdalį savo gyvenimo. Nemažai, ar ne? O ar sapnuojate sapnus? Spalvoti jie, ar nespalvoti, liūdni ar linksmi, visiškai fantastiniai, nesuprantami – ar panašūs į antrą realybę, kurioje atsidūrę pamirštate, jog tai – sapnas?

Meškiukas
Meškiukas

Teigti, jog nesapnuoji, iš tiesų yra nevisai teisinga – sakoma, jog sapnuojame visi. Tik nevisi prisimename. Tiesą sakant ir pati kartais neprisimenu nakties klajonių – bet dažniau pamenu, ir tuo labai džiaugiuosi. Sapnai praturtina gyvenimą, tai visiškas vaizduotės išsilaisvinimas.

Mano sapnai būna puikūs – vieni būna kaip geri fantastiniai – veiksmo filmai, juose dažnai skraidau – tas nepaprastas pojūtis, didelis greitis, vaizdai – kartais pabudusi vis dar manau, jog skraidyt moku iš tiesų.

Kiti sapnai būna juokingi – neretai prabundu naktį nuo garsaus savo pačios kvatojimo, ir dar kurį laiką krizenu. Kai kurie žmonės per miegus kalba, o aš – juokiuosi.

Dar sapnuoju kvailokus animacinius sapnus, kai kurie tikrai galėtų virsti „trenktais“ multikais. Pavyzdžiui, kartą sapnavau berniuką, kuris susidraugavo su meškinu. Meškinas mokėjo kalbėti, ir vaikas jo paklausė: o kodėl kiti meškinai nemoka kalbėti? Lokys atsakė: o kas tau sakė kad nemoka? Jie tiesiog nenori, arba neturi su juo pasikalbėt. 😀 Vėliau jiedu sutiko šunį, kuris turėjo ratu besisukančius dantis, kaip pjūklas, liaudyje vadinamas kreizu. Na čia tik smulkmenos, visko nepapasakočiau – tiesiog tie sapnai būna vaikiškai naivūs, su paprastumu pritrenkiančiomis idėjomis ir vaizdais – žavu, kai jau nebesu vaikas, prisiminti kaip viskas atrodė tada. Smagu žinoti, kad manyje tebegyvena tas vaikas, neapribotas proto, patirties, taisyklių, ego – jis vis dar ten. 🙂

Kartais sapnuoju labai realistiškus sapnus, kuriuose esu kitas žmogus, kitame pasaulyje, epochoje, kultūroje. Būnu maža mergaitė, auganti siaubingai aptriušusiame mieste, lakstanti basomis kojytėmis purvinomis gatvėmis, ir turinti išgelbėti savo seses ir brolius nuo vergijos. Būnu vyras, kariaujantis Antrame pasauliniame kare – drąsus, bet išsigandęs, būryje su kitais kariais, bet labai vienišas, užtaisydamas pabūklą mąstantis kaip tai beprasmiška. Būnu turtingoje šeimoje augantis paauglys berniukas, auginantis ilgaplaukį kolį, ir pats turintis gražius besibanguojančius šviesius plaukus, lakstantis per savo priemiesčio rajoną, įsikūrusį kažkur Australijoj ar Pietų Amerikoj – tarp palmių, gražioje kalvotoje vietovėje. Esu sapnuose buvusi ir skraidantis vilkas, ir net limonado butelis, norintis pasprukti iš prekybos centro lentynos.

Šiąnakt sapnavau, kad sningant, prieškalėdinę dieną laukiau 10 autobuso prie Vilniaus Arkikatedros. Tačiau sulaukiau atviro vežimo su arkliu, kurį vadeliojo patrakusi jauna mergina, garsiai dainuojanti, kažką šūkaliojanti, užsidėjusi numerį „10“, bet nei nepristabdžiusi stotelėje – teko gerokai paprakaituot kol užsikabinau ir įšokau į vežimą – tiesa kojos liko styroti lauke, vežimaitis buvo mažas. Jau įsitaisiusi pagalvojau: nu ir durna, Ieva, taigi nesaugu! Tačiau tą trumpą logikos blykstelėjimą tuoj pat nuramino iš kažkur ateinanti mintis, jog viskas čia tvarkoj, neišsities tas arklys, slidinėdamas apsnigtu grindiniu – turi profesionalią vadeliotoją. Po kurio laiko vežimas ėmė lėtėti, kol visai sustojo, o aš nei kiek nenustebusi balsu paklausiau: pasibaigė benzinas? Gavusi teigiamą atsakymą išsikrapščiau du litus, gavau dešimt litų grąžos, ir palikau vieną litą arbatpinigių nepaimdama man siūlomo vienuolikto. 😀 Na sakykit ką norit, bet taip įmanoma tik sapne, ir tai tikrai nuostabu!

Jau seniai yra kalbama ir apie sapnų valdymą  – apie tai ir literatūros galima rasti. Žinau, kad vaikystėje instinktyviai padariau šį tą – pastebėjusi, kad imu pamiršti ką sapnavau, užsirašiau ant lapo SAPNAS ir pasidėjau šalia lovos. Tik pabudus įspūdžiai dar nebūna išblėsę, o kadangi pirmas dalykas, kurį pamatydavau, būdavo tas lapas – imdavau galvoti apie sapną, ir prisimindavau. Po kurio laiko lapo nebereikėjo – išmokau „išsaugoti“ tuos prisiminimus. Kartais pasitaikydavo, jog sapnuodama suprasdavau, kur esu – tada sapnas labai nesunkiai pasiduodavo kontrolei. Retsykiais prieš užmigdama sugebėdavau užprogramuoti ką noriu sapnuoti – vaikystėj tai dariau visiškai lengvai, turėjau net savo animacinį serialą, kurį sapnuodavau kada panorėjusi. Dabar taip nebesugebu – labai retai sapne pamenu, jog tai nerealybė, nebent tai būtų nemalonus, košmariškas sapnas – tada kažkaip sugebu prabusti, kad apsiversčiau ant kito šono, nusiraminčiau, ir sapnuočiau kažką kito.

Taigi ar atsimenate savo sapnus? Kokie jie? 🙂

8 thoughts on “Tūkstantis kitų mano gyvenimų – sapnai”

  1. Net pavydu. Aš neprisimenu, o jeigu prisimenu tai dažniausia nelabai malonūs sapnai būna… Va vaikystėj pamenu sapnavau, kad mūsų namai pilni gyvūnų, visokios gyvatės šliaužioja aplink ir pan. 🙂

  2. Na ir man pasitaiko nemalonių sapnų, kažkokia dalis tokių turi būti, ypač jei tuo metu patiri stresą, dėl kažko išgyveni… O dėl prisiminimo – siūlau pabandyt būdą su lapu, skaičiau, kad daug kam padeda. 🙂 Jei, žinoma, norisi sužinot ką veikia vaizduotė nakties metu. 🙂

  3. Na taip stresas šioks toks nuolat vaikosi 🙂 gal reikės pabandyt su tuo lapu, pro retą kokia nesąmonė linksmesnė susapnuota vis praskaidrina nuotaiką 😀

  4. Tai sėkmės! Tikiuosi suveiks. Vaikystėj, pamenu pasapnuodavau košmarus, kurių nemažos dalies priežastis buvo siaubo filmai 😀 Prisižiūrėdavau baisybių, tėvų neklausydavau, paskui sapnuodavau baubus.
    Saldžių sapnų, kaip sakoma 🙂

  5. Skaitau ir vis labiau panašėja, kad tie sapnai išgalvoti (tikriausiai pavydas užvaldo)… niekada neteko sapnuoti, kad aš esu butelis ar dar velniai žino kas. Čia gal tik menininkus tokie sapnai aplanko? 🙂
    Mano sapnai beveik visada būna realistiški susiję su mano praeitimi ar dabartine aplinka. Dažnai miego metu kalbu ar net keikiuosi, tikriausiai miegant išlenda mano bjaurioji pusė 😀 Keisčiausia sapnuojant suprasti, kad tu sapnuoji ir sapne sugebėti prabusti, nors iš tikrųjų vis dar miegi. Man dažnai taip būna…

  6. Chichi, Tomai – būtent, kad sugalvot taip nesugalvočiau 😀 O susapnuot sugebu. 🙂 Tavo „netikras“ prabudimas sapne priminė filmą Inception. Yra ir man taip buvę, bet tik kelis kartus. Keistas jausmas, kai galiausiai iš tiesų prabundi, ir galvoji: „tai dabar jau tikrai pabudau, ar vis dar ne?“ 🙂 Nors imk ir įsižnybk į žandą 😀

    Stebina dar tai, kad sapnuose laikas visai kitaip bėga – gali miegoti porą valandų, o susapnuoti per tą laiką tris sapnus, kuriuose prabėga kelios dienos ar net savaitės. Tai atskleidžia mūsų pasąmonės sugebėjimus – kiek informacijos iš tiesų galime aprėpti per trumpą laiko vienetą… Gaila nemiegodami tuo pasinaudot nemokam – loginis mąstymas gerokai lėtesnis už vaizduotę, fantazijas. 🙂

  7. Yep, bet kartais snūsteli valandėlę, o per tą laiką spėji susapnuot ilgiausią sapną. Bent man būna, kad pabudusi galvoju, kad jau rytas – galvoje šmėsčioja ilgo sapno įspūdžiai – o paaiškėja, kad dar tik valandą miegojau 😀 Laikas sapne visai kitoks, nei realybėj. Pagreitintas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.