Gera draugauti, o ne užgauti

Žinot tą jausmą, kai jauti gėdą už kitą asmenį? Kai jautiesi nepatogiai, skruostai kaista ar net norisi skradžiai žemės prasmegti, girdint, ką kitas sako ar matant, ką daro? Tai šis jausmas yra niekis, palyginus su tuo, kurį sukėlė internete per kelias dienas virusiniu tapęs video klipas, kuriame keli septintokai tyčiojasi iš mokyklinio autobuso kontrolierės. Kaip paauglių keiksmams skambant ašaras šluostosi ši 68-erių moteris jau pamatė daugiau nei šeši milijonai žmonių. Ir man tiesiog netelpa galvoj – kodėl? Iš kur tai? Kaip jie gali?

Apie patyčias kalbama daug ir nuolatos. Turbūt nesu sutikusi žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų su jomis susidūręs: jei nesišaipė ir nestumdė paties, tai bent matė, kaip tai vyksta šalia. Mačiau ir aš, teko ir vienoj barikadų pusėj atsidurti, kai didžiausias ir stipriausias klasėj nusprendė pyktį ant manęs išlieti, ir kitoj – kai mano kompanija buvo bepradedanti šaipytis iš mažesnio, o aš susidūriau su pasirinkimu – su jais aš, ar ne.

Taip, žmonės skirtingi, turi nevienodus temperamentus, charakterį, tai pasimato kūdikiui dar kalbėt kaip reikiant neišmokus. Bet kodėl vieni linkę tyčiotis, o kiti – ne? Psichologas nesunkiai paaiškintų kodėl agresyvus yra vaikas, kurio šeima nedarni, kur jis mato suaugusius barantis, jį nuolat supa pyktis. O kaip gi tie, kurie auga tvarkingose šeimose? Gal kai kurie yra pernelyg išlepinti, mažieji karaliukai ir princesytės, nemokantys užjausti ar jaustis atsakingais. Arba gauna per daug materialių turtų, bet per mažai jausmų, šilumos, todėl visus vertina tik pagal tai, kiek kainavo jo sportbačiai, nemokėdami pažvelgti giliau?

Kaip ten bebūtų – arba negimiau tinkama patyčioms, arba mane labai gerai augino. Mama nuo mažens atkreipdavo dėmesį į įvairias situacijas, ir užuot kalusi galvon vyresnius reikia gerbti, padėdavo pačiai pajusti, kad reikėtų tai daryti. Ji nesakydavo, kad privalau užleisti vietą senutei, o paaiškindavo, kad ši močiutė ne mano, bet yra tokia, kaip mano. Ji pavargusi, jai sunku nešti krepšį, ji nugyveno netrumpą gyvenimą, labai myli anūkus ir yra nusipelniusi mažų mažiausiai – deramos pagarbos ir sėdimos vietos autobuse. Man atrodė savaime suprantama pagelbėti močiutei pereiti gatvę ar pasisiūlyti panėšėti jos krepšį – gal kažkas kitas taip pat padeda mano močiutei, kai nesu šalia.

Sykį, važiuojant autobuse mama parodė du vyresnius vaikus – vienas valgė šokoladuką. Mama pasakė: „matai, kaip tas antras vaikas gailiai žiūri – jis irgi nori saldainio, o kitas to nepastebi“. Kiekvieną kartą, kai turiu kažką skanaus, o šalia yra draugas, pasidalindama prisimenu tą situaciją. Ir nepasidalinti tiesiog fiziškai negaliu – matyt išprotėčiau, jei taip pasielgčiau, kad ir kaip juokingai tai skamba.

Taip sužinojau, kad negalima skriausti (ir net leisti kitam skriausti) mažesnių, laužyti medelių, šaipytis iš neturtingesnio ar tiesiog kitokio, ir dar milijono dalykų. Ir jaučiu, kad mane ne išmokė to, bet padėjo pačiai išmokti. Gal net neišmokti – pajusti. Sugebėti įsijausti į kitą žmogų bet minutėlei, suprasti, kaip jaučiasi jis, susimąstyti ar man patiktų būti jo vietoje. Ačiū už tai, Mama!

Manau, kad agresyviųjų yra mažiau, nei panašių į mane. Neabejoju, kad daugelis bent sykį užstojo silpnesnį draugą, užtarė brolį, neleido įspirti šuniui ar padėjo močiutei užlipti laiptais ir pasielgtų taip vėl. Todėl retsykiais pagalvoju, kad patyčių prevencijai trūksta vienos svarbios dalies. Reikia dažniau ne tik aiškinti pašaipūnams, kodėl tyčiotis negerai, bet padėti tiems, iš kurių šaipomasi, to išvengti ir padėti išvengti kitiems. Jei pusė klasės užstos vaiką, iš kurio juokiamasi – vargu ar toliau iš jo juoksis. Dažniausiai skriaudžia tuos, kurie vieni. Tiesą sakant manoma, kad tie, kurie šaiposi, dažnai patys bijo, todėl ir renkasi mažesnį, silpnesnį, ramesnį, vienišesnį. Jie bijo prarasti autoritetą, dreba, kad juoksis iš jų pačių, baiminasi tapti aukomis…

Grįžtant prie išjuoktos autobuse moters – vienas vaikinas, pamatęs video klipą, paragino žmones paaukoti moteriai pinigų – išleisti ją į svajonių atostogas. Dabar panašu, jog ji galės ir į pensiją išeiti, šiuo metu jau surinkta daugiau nei $ 635 000.

Be abejo, pinigai neištrins atminties, tai veikiau simbolinis gestas, kurį padarė tūkstančiai paaukojusių žmonių, leisdami suprasti, jog palaiko ir užjaučia moterį. Nepadarys milijonas pinigų žmogaus tokiu laimingu, kokiu gali padaryti draugai. Ir milijono draugų tam nereikia. Tikiuosi, jog ši miela moteris tai jaučia, ir tai persveria tuos kelis šūkaujančius septintokus su kaupu… Nes šįkart man ne už kitą gėda – už kitą skauda.

Pagalba ir informacija susidūrusiems su patyčiomis:

Kategorijos: Plepalai | Žymos: draugai, mokykla, paaugliai, patyčios, psichologija.

4 komentarai

  1. milda:

    labai gražus įrašas:) ir labai fainas tas toks požiūris „galbūt mano močiutei irgi kas nors padės“. žodžiu, šiurpuliukai ėjo skaitant, ačiū

    • Laimės kūdikis:

      Ačiū, Milda. :) Iš tiesų jei į kiekvieną žmogų žiūrėtumėm kaip į savo artimuosius – močiutę, sesę, mamą, tėtį – turbūt patyčių praktiškai neliktų. Nors pasitaiko, kad ir vienoje šeimoje labai nesutaria žmonės… Liūdna, kad taip.

  2. Labai teisingą auklėjimo sistemą pritaikė tavo mama. :) Šaunuolė.

    • Laimės kūdikis:

      Dėkui, Laura. :) Nežinau, kaip sistema būtų suveikusi kitam vaikui, bet man tiko tobulai. Mama mane kiaurai permatė – jei kas nors ką nors paliepdavo, įsakydavo, drausdavo – būtinai padarydavau priešingai. :D O jei kalbėdavosi, vietoj savo nuomonės kišimo padėdavo susidaryti savo nuomonę – rezultatas visai kitas. Vienu atveju aukselis, kitu – velniūkštis. :D

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Pranešti apie naujus komentarus el.paštu. Galite užsisakyti ir nekomentuodamas.