Ar pasveikinot savo Mamą per Motinos dieną? Aš pasveikinau. Bet žinot, kad ir kiek meilės įdedu į dovaną – vis tiek atrodo kad dovanoju per mažai… Ir net nesugebu žodžiais išreikšti to, kokia dėkinga esu Jai.
Už tai kad nešiodavo ir sūpuodavo mane valandų valandas, visai mažytę, kai prabusdavau dėl to kad kažką suskausdavo, ar kažką susapnuodavau…
Skaitydavo man pasakas, niūnuodavo daineles, kartu su manimi piešdavo, karpydavo…
Vesdavosi mane į nuostabius ilgus pasivaikščiojimus, nepraeidavom neapžiūrėjusios nei vienos sraigės: “ar matai kokie ragiukai? Ten jos akytės”. Prisimenu kaip džiaugdavausi, pamačiusi dar vieną sraigę, ir kaip stengdavausi prie jos prieiti atsargiai, kad neišgąsdinčiau, ir ji nepaslėptų savo “ragiukų” 🙂 Rudenį parsinešdavau pilną krepšelį kaštonų, gilių ir spalvotų lapų, kurie virsdavo žmogeliukais, koliažais ir kitokiom keistenybėm. Vasarą – namus papuošdavo milžiniška spalvotai žydinčių piktžolių puokštė. 😀 Žiemą lipdydavom senius besmegenius, mane vežiodavo rogutėmis, ir leisdavo dūkti sniege kol vos pastovėdavau ant kojų.
Už nuostabius savaitgalius, kai eidavom į teatrą, pasivaikščiodamos po Vilniaus senamiestį, o paskui – į Pieno barą – šokoladinio deserto.
Tepdavo uodų sukandžiotas mano kūnelio vieteles – kiekvieną paglostydavo ir pamasažuodavo, suprasdama kaip man niežti, ir taip nuoširdžiai guosdama. Mėtų lašais gydydavo kiekvieną guzą ar mėlynę dar prieš jiems atsirandant – po mano nesėkmingo susidūrimo su kokiu baldu, ar nuvirtimo nuo dviratuko… Noras verkti dingdavo, stebint kiek meilės skiriama mano sužalotam keliui ar alkūnei. 😀
Už tai, kad sugebėdavo eilinę dieną man paversti švente – kai nubudusi užuosdavau kepančių blynų kvapą, ir galėdavau kirsti juos, su saldžia uogiene, kiek tik tilpdavo. 😀
Už tai, kad visada žinojo kokia išdykusi esu, bet leido būti tokiai, ir sugebėdavo su humoru priimti visas mano išdaigas. Tik dabar pradedu suprasti kokią auksinę kantrybę reikėjo turėti… 😀
Kuopščiai pabaigdavo mano neįveiktus namų darbų likučius, kad negaučiau dvejeto pradinėje mokykloje… Ir negaudavau, nors piešiau tikrai ne taip gražiai kaip Mama, ir mano raštas buvo kur kas kreivesnis. 😀
Mamai niekad nereikėjo ir nereikia sakyti, kad kažkas negerai – ji pirmoji tai pamato, pajunta ir žino kaip mane paguosti, paglostyti ar prajuokinti.
Už tai kad Mama moka pagaminti kokį tūkstantį patiekalų, apie kuriuos visus galėčiau pasakyti: “mano mėgstamiausias”. Ir tokių patiekalų vis atsiranda naujų! 😀
Ji myli ne tik mane, bet ir mano draugus – juos visada pasitinka šiltai, moka su jais bendrauti ir turi kuo pavaišinti. Neveltui draugai prašo perduoti Mamai linkėjimų, ir mielai užsuka paplepėti. 😀
Galėčiau tęsti be galo, bet iš tiesų turbūt ir neįmanoma papasakoti visko, kas yra taip nuostabu, ir už ką esu dėkinga savo Mamai. Ji mane užaugino, ir tebeaugina kasdien – nors mano ūgis centimetrais jau nesikeičia – visada turiu ko pasimokyti iš Jos, o ji – visada turi ką patarti, kaip pasidalinti patirtimi… Aš laimės kūdikis, todėl, kad turiu tokią nuostabią Mamą!