Rory’s Story Cubes – smagus istorijų žaidimas

Rory‘s Story Cubes – linksmas, kūrybingumą skatinantis ir labai kompaktiškas žaidimas 2-12 žmonių, susijęs su bendravimu, o tiksliau – istorijų sugalvojimu ir pasakojimu. Žaidime nėra laimėtojų ir pralaimėjusių, nėra konkuravimo – tai draugiškas žaidimas, kaip ir Dixit. Kita vertus, norintys pakonkuruoti visada ras tam būdą – pavyzdžiui galite varžytis kas sukurs juokingiausią istoriją, arba – ilgiausią.

 Rory's Story Cubes
Rory’s Story Cubes

Pakuotėje rasite 9 kauliukus su 54 skirtingais paveikslėliais. Taisyklės paprastų paprasčiausios – žaidėjas meta visus devynis kauliukus ir pasakoja istoriją iš viršutinių paveikslėlių. Viskas. 😀 Tiesa, istorija turėtų prasidėti žodžiais „vieną kartą labai seniai“, bet šią taisyklę galima pakeisti. Visa kita – fantazijos reikalas. Galima iš anksto susitarti dėl temos, galima kauliukus mesti kartu ar po vieną, galima kurti bendrą istoriją, kai kiti žaidėjai pratęs pirmojo pasakojimą, galima net pačias iliustracijas interpretuot įvairiai,  ir t.t. Skaityti toliau: Rory’s Story Cubes – smagus istorijų žaidimas

Eik ten, kur veda širdis

Įkvėpta šio Vyginto straipsnelio, noriu pafilosofuoti aktualia tema – kodėl žmonės verčia vieni kitus elgtis taip, kaip kiti nenori? O verčia beveik visi ir beveik visus – dažniau ar rečiau. 🙂

Ar ilgai gitarą įsimylėjęs paauglys gros priklausys nuo to, kodėl jis gros
Ar ilgai gitarą įsimylėjęs paauglys gros priklausys nuo to, kodėl jis gros

Jau esu rašiusi, kad nuo vaikystės buvau užsispyrusi, kalbant apie nemėgstamus užsiėmimus, negalėdavau susikaupti, jei kažkas man neįdomu, bei priešingai – panirdavau į dominančią veiklą visa širdimi. Tiesą sakant, galbūt man net galėjo būti diagnozuotas lengvesnis ar sunkesnis ADHD (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas).

Bet nebuvo – ir valio, mat Amerikoj tokius vaikus neretai slopina cheminiais preparatais, o mano nuomone nieko slopinti nereikia – toks vaikas tiesiog turi savo požiūrį, jį reikia tinkamai užimti ir nukreipti, ir jis išmoks gyventi pats. Ir bus laimingas. Gal net – tam tikra prasme laimingesnis už „sveikus“ vaikus, nes beveik niekada neužsiims niekuo, kas jam neįdomu – jis tiesiog negalės to daryti, nesusikaups, bus per judrus, ras geresnių užsiėmimų. Ar veikdami kažką, kas mums yra neįdomu, nepatinka, netraukia – neišduodame savęs? O ar išduodami save galime jaustis gerai? Skaityti toliau: Eik ten, kur veda širdis

Juoko ir gerų emocijų sklidinas Dixit

Svetainėje garsiai juokiasi ir klega kompanija. Visi sulipę prie stalo, aptarinėja spalvotas korteles ir vėl kvatojasi. Tai ko gero pats pozityviausias, draugiškiausias ir linksmiausias stalo žaidimas, kokį esu žaidusi – Dixit.

Zuikių kelionė
Zuikių kelionė

Su kuo žaidžiame

Yra krūva kortelių – su visiškai skirtingais, keistais, bet labai gražiais paveikslėliais. Žaidėjai išsidalina po 6 kortas, ir jų nerodo kitiems. Taip pat kiekvienas žaidžiantis gauna pasirinktos spalvos figūrėlę – zuikį – jis, gavus taškų, keliaus žaidimo lentoje, ir tokios pačios spalvos, kaip zuikis, mažytes kvadratines korteles, sunumeruotas nuo 1 iki 6. Beje, žaidėjų skaičius yra 3-6 – daugiau, bent jau šioje žaidimo versijoje, nėra figūrėlių ir kortelių. Tačiau yra kitas variantas – Dixit Odyssey – kurį gali žaisti net iki 12 žmonių. Skaityti toliau: Juoko ir gerų emocijų sklidinas Dixit

Nauji metai, nauji siekiai

Pirmosios Laimės Kūdikio Kalėdos

Pasistengsiu nebūti labai banali, sveikindama jus sulaukusius Naujųjų Metų. Šios šventės Laimės Kūdikiui buvo pirmosios – nuo tinklaraščio gimimo datos (2011.03.01) parašiau 59 įrašus. Tie įrašai be komentarų būtų tušti ir nykūs – šiuo metu juos papildo 653 komentarai, už kuriuos esu dėkinga kiekvienam rašiusiam ar dar tik parašysiančiam. Būtent jie, nuoširdūs, atviri, linksmi, liūdni, kartais kandoki – yra geriausias grįžtamasis ryšys man. Be jų nežinočiau nei kas jums įdomu, nei – kas juokinga, gražu ar kaip kitaip svarbu. Per komentarus aš susipažįstu su jumis. 🙂 Ačiū!

Takelis sniege
Takelis sniege

Skaityti toliau: Nauji metai, nauji siekiai

Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai

Žinot, aš buvau geras vaikas. Judrus, truputį išdykęs, bet geras – ir mano šunybės dažniausiai būdavo netyčinės. Nors ar vaikas apskritai gali būti blogas? Arba vaiko poelgiai – negeri? Manau, kad viskas priklauso nuo vertintojo, kuris neišvengiamai lygina vieną žmogų su kitu, poelgį su poelgiu, ir susikuria savotišką gėrio ir blogio suvokimo sistemą. Visiškai subjektyvią sistemą.

Rūkas
Rūkas

Vėliau buvau sunkus paauglys. Arba šitaip mane pavadintų dauguma. Vis dar buvau tas pats geras vaikas, tik labiau išstypęs, su aukštesniu IQ ir EQ, užsiauginęs didesnį ego, sukaupęs daugiau patirčių ir palyginimų, jau su sava gėrio ir blogio suvokimo sistema. Kodėl sunkus? Labiausiai todėl, kad man pačiai buvo sunku rasti savo vietą, suprasti kas čia dedasi, kodėl yra šitaip, kodėl turiu elgtis taip ir va kaip. Būtent todėl kartais neklausydavau, būdavau nekontroliuojama, elgiausi ne taip kaip kiti. Dabar kartais pagalvoju apie savo paauglystę, ir nusistebiu, kiek daug į ją tilpo… Ir visa tai, tiek visko – tam, kad galiausiai išsilukštenčiau iš lukšto, apsidairyčiau, išskleisčiau sparnus ir suvokčiau – galiu skristi! Skaityti toliau: Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai

Mama, Mamyte, Mam – tu nuostabi!

Ar pasveikinot savo Mamą per Motinos dieną? Aš pasveikinau. Bet žinot, kad ir kiek meilės įdedu į dovaną – vis tiek atrodo kad dovanoju per mažai… Ir net nesugebu žodžiais išreikšti to, kokia dėkinga esu Jai.

Už tai kad nešiodavo ir sūpuodavo mane valandų valandas, visai mažytę, kai prabusdavau dėl to kad kažką suskausdavo, ar kažką susapnuodavau…

Skaitydavo man pasakas, niūnuodavo daineles, kartu su manimi piešdavo, karpydavo…

Vesdavosi mane į nuostabius ilgus pasivaikščiojimus, nepraeidavom neapžiūrėjusios nei vienos sraigės: “ar matai kokie ragiukai? Ten jos akytės”. Prisimenu kaip džiaugdavausi, pamačiusi dar vieną sraigę, ir kaip stengdavausi prie jos prieiti atsargiai, kad neišgąsdinčiau, ir ji nepaslėptų savo “ragiukų” 🙂 Rudenį parsinešdavau pilną krepšelį kaštonų, gilių ir spalvotų lapų, kurie virsdavo žmogeliukais, koliažais ir kitokiom keistenybėm. Vasarą – namus papuošdavo milžiniška spalvotai žydinčių piktžolių puokštė. 😀 Žiemą lipdydavom senius besmegenius, mane vežiodavo rogutėmis, ir leisdavo dūkti sniege kol vos pastovėdavau ant kojų. Skaityti toliau: Mama, Mamyte, Mam – tu nuostabi!