Iškart prisipažinsiu, kad nesu užkietėjusi geimerė. Pažaisdavau, bet niekas neįtraukdavo ilgesniam laikui – kaip užeidavo, taip ir praeidavo. Bet kartais vis dėlto pasiilgstu kokio smagaus žaidimo. Tiesa, kadangi mano darbas yra praktiškai vien prie kompiuterio, dar ir po darbo sėdėti prie jo ne visada norisi, tad nusprendžiau įsigyti žaidimų konsolę. Dėl šito irgi teko padvejoti, nes ar tikrai man to reikia, ir aš juk ne tokia jau ir geimerė, ir galų gale – kokią konsolę pirkti, jei jau pirkti?
Laimėjo Sony PlayStation 3 – tiesiog dėl to, kad būtent PS skirta dauguma žaidimų, kurie mane domino. Naujausio nepirkau, nes įtariau, kad gali nutikt ir taip, kad po mėnesio naujas žaislas tiesiog atsibos. Na, kol kas neatsibodo 😀 Smagu kartais vakare susėsti dviese ar su didesne kompanija ant sofos ir besišnekučiuojant kažką pažaisti.
Bet užteks apie sofas ir konsoles, norėjau papasakoti apie patį geriausią mano kada nors žaistą žaidimą – The Last of Us. Anot wikipedios tai yra third person action-adventure survival horror geimas. Veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje – veikėjai keliauja per apgriuvusius, apleistus miestus ir priemiesčius ir turi nuolat galvoti ne tik apie ginklus, šaudmenis ir kitus resursus, bet ir saugotis įvairių priešų. O priešų čia tikrai netrūksta – pradedant įvairių stadijų infekuotaisiais, arba paprasčiau tariant – zombiais, ir baigiant plėšikų grupuotėm ar kitais nedraugiškais žmonėmis.
Personažai ir emocijos
Žaidimas įtraukia nuo pirmų minučių, nei nepajutau, kaip ėmiau išgyventi kartu su veikėjais viską, kas nutinka pakeliui. Kartais tų emocijų būdavo tiesiog per daug, tekdavo stabdyti žaidimą, kad atgaučiau kvapą ir nustotų drebėti rankos. Ir taip buvo ne todėl, kad žaidime yra horror elementų, ar bent jau ne tik todėl. Personažai sukurti labai realistiški, kiekviena aktorių įgarsinta frazė puikiai atspindi ką galvoja, jaučia tai sakantis žmogus – tai ne kokie monotoniški bejausmiai dialogai, o tikri, žmogiški pasikalbėjimai, su visais atodūsiais, akių pavartymais ir intonacijom.
Truputį pažaidęs imi pažinti veikėjus, pripranti prie jų, jie tampa tarsi bičiuliai, tad nenuostabu, kad išgyveni viską kartu su jais. Aišku, personažai kai kam gali pasirodyti truputį perspausti – na protagonistas toks jau labai gerietis, ar pan., bet vis dėlto jie gana įvairiapusiški, ir turi nors ir ne pačius sudėtingiausius, bet charakterius. O kadangi žaidimas susideda iš daugelio aspektų – viskas vyksta natūraliai ir nekliūva.
Grafika, grožis ir dar kartą emocijos
Dar vienas be galo daug žavesio žaidimui suteikiantis dalykas – grafika. Ne tik pačių veikėjų, bet visa aplinka, tekstūros, apšvietimas, meninė žaidimo pusė. Įeini į kokį apgriuvusį pastatą, keliauji apleistais kambariais ir viskas ten taip šiurpokai tikroviška: atsilaupę sienų dažai, pageltusios užuolaidos, nuo drėgmės susiraičiusios grindų lentos, pro išdaužtą langą į patalpą krentantys vakarinės saulės spinduliai. Atrodo – beveik jauti jaukią saulės šilumą. O ant stalelio prie lovos – čia gyvenusių žmonių nuotraukos, vaikų kambaryje – žaislai ir augintinio narvelis, į sieną atremta paauglio gitara. Apima jausmas, kad viskas įvyko labai staiga. Žmonių gyvenimai apsivertė aukštyn kojomis, o jų namai liko užsikonservavę, ir nors aplinkos poveikis juos po truputį naikina ir griauna – praeities pėdsakų dar liko labai daug.
Iš tiesų žaidimas toks gražus, kad kone kiekviena miesto dalis, patalpa, paros momentas ar metų laikas – tarsi vis kitoks meno kūrinys. Jei nebūtų nuolatinės grėsmės, kad užpuls priešas, gali būti kad užsimiršusi tiesiog maklinėčiau pirmyn atgal, tyrinėdama visas detales ir grožėdamasi.
Ar sakiau, kad žaidime taip pat čiulba skirtingi paukščiai, svirpia žiogai, galima išgirsti varlių kurkimą, griaustinį?
Valdymas
Kadangi žaidžiau su PS3 pultu pirmą kartą – valdymas pradžioje buvo gana komplikuotas. Paskui apsipratau, nors retsykiais pasitaikydavo momentas, kai lyg ir spaudžiau kad kažką darytų, o nepadarė, ar padarė per vėlai. Gal tiesiog žaidimas truputį užlag‘indavo momentais, nežinau.
Bug‘ai
Gaila, bet negaliu pasakyti, kad viskas veikė kuo puikiausiai. Žaidimą žaidžiau aš ir draugas, ir abu susidūrėm su ta pačia problema – nei iš šio nei iš to neužsikrauna dalis map‘o. Tiesiog įstringi kažkur, ir nebegali pajudėt į priekį. Internete radau daugybę besiskundžiančių, bet niekas iki galo taip ir nesuprato kame reikalas: ar čia pats žaidimas, ar čia PlayStation‘as, ar čia kas. Kai kuriems viskas tvarkoj, o kitiems – ne. Kai kurie išbandė tą patį diską ant trijų vienodų konsolių (savo, draugo ir brolio) – vienur viskas gerai, kitur – ne. Šitas dalykas tikrai erzino, dažnai po tokio įstrigimo sekdavo konsolės reboot‘as, ir nevisada iš antro karto pavykdavo praeiti tą vietą sėkmingai.
Panašu, kad galų gale problemą išsprendė pilnas HDD performatavimas (ne quick).
Muzika
Žaidimo garso takelį sukūrė kompozitorius Gustavo Santaolalla, taip pat kūręs muziką tokiems filmams kaip Babel‘is, Into the Wild, Motorcycle Diaries ir kt., bet priešingai, nei galima būtų tikėtis – tai nėra horror stiliaus melodijų rinkinys. Muzika sustiprina emocinę žaidimo pusę, atspindi veikėjų būsenas, jausmus ir potyrius. Įtariu, kad nuo tikrai siaubo žanrui skirtos muzikos šitaip oda man nešiurptų, kaip šiurpsta dabar 😀
Reziumė
Žaidimas nerealiai geras. Toks geras, kad dėl jo verta nusipirkt PlayStation. 😀 Toks geras, kad nežinau kada rasiu kitą, prilygstantį jam. Tyliai pavyduliauju kiekvienam, kuris dar tik ketina pradėti žaisti The Last of Us, o pati jį pereisiu dar ne vieną kartą, kaip ne vieną kartą skaitomos geriausios knygos ir žiūrimi mėgstamiausi filmai.
Esu turėjęs Sony ausinuką kasetinį, gerai grodavo irgi.
Pabandykit Journey.
Ačiū, būtinai 🙂 Mačiau apžvalgą – pasirodė labai savotiškas žaidimas, nepanašus į jokį kitą.